Neseniai kino teatruose pasirodžiusi „Piktųjų karta“ prasideda scena, kuri išduoda, jog E.Vėlyvis savo stiliui išlieka ištikimas ir toli nuo jo nepabėga. Iš karto užduodamas tonas, kad žiūrovas bus panardintas į jau režisieriai įprastų temų narpliojimą. Detektyve karaliauja išdavystės, korupcija, santykių pinklės, moralinės dilemos ir viskas su banditizmo ir degtinės prieskoniu, kad maža nepasirodytų.
Kriminalo be Sauliaus Sipario ekrane nebus.
Neneigsiu, jog iš pradžių galima pagalvoti, jog užsukta visai ne į kino teatrą, o įsijungta dar viena serialo „Svetimi“ serija – bet čia gal tiesiog mažos rinkos reikalas, kai tie patys aktoriai vaidina yra kviečiami vaidinti tų pačių tipažų. Kriminalo be Sauliaus Sipario ekrane nebus. Tačiau situacija gana greitai pasitaiso ir vis tik skirtis atsiranda. Jaučiama kokybė, kad ir kaip šventvagiškai kam nors gali pasirodyti toks pareiškimas.
„Piktųjų kartoje“ matome gudriai sunarpliotą istoriją, kurioje susiduria buvę KGB agentai (kas dvigubi, kas ne), kuriuos jungia vienas bendras, prieš kokį trisdešimtmetį atliktas nusikaltimas. Dabar tie buvę agentai gyvena puikiai ir užima tvirtas pozicijas visuomenėje – vos suduriančais galą su galu juos sunkiai pavadintum. Taip sakant, klasikinė situacija – kaip sukosi kadaise, taip tais pačiais būdais tebesisuka ir dabar ir yra giliai įleidę šaknis į miestelį, kurio valdymą yra išsidalinę. Tikrai atsirastų sakančių, jog čia – absoliutus visuomenės atspindys, nes būtent taip ir vyksta reikalai. Tad čia galima apčiuopti ir bandymą užgriebti visuomenės kritikos temą.
Dėmesio centre čia – komisaras Gintas (akt. Vytautas Kaniušonis), kuris nori balotiruotis į merus. Šventuoju jo toli gražu pavadinti nepavyks – ir meilužę turi, ir savo įtaka pasinaudoti tikrai nevengia. Toks, sakytum, gana tipinis politinio elito vaizdelis tiesiai iš geltonųjų spaudos puslapių. Tačiau viena sms žinutė ne tik ima kėsintis į tobulo jo įvaizdžio sugriovimą, bet užsuka dar ir tokią įvykių virtinę, jog atrodo sąlyginai ramus miestelio gyvenimas išsiderina iš įprasto ritmo. O dar kai į jį įsibrauna tyrėjas Simonas (akt. Ainius Storpirštis) iš pačios sostinės, susiklosčiusi situacija atrodo tik dar rimtesnė. O ir komisaro su jaunuoju tyrėju požiūriai kalasi kaip reikiant.
Žanras yra toks reikalas, kuris gali arba labai patikti ar ne. Norintiems pakontempliuoti ir pasinerti į lėtos estetikos kiną E.Vėlyvio kūrybos rinktis nevertėtų, net jei ir sužavėtų detektyvo žanro etiketė. Tiesiog nebus kada. Pati istorija iš tiesų yra gerai užsuktas detektyvas, bet veiksmo kiekis ir stilistika – jau nusuka į trilerio pusę, kuriame reikia tik spėti gaudyti veiksmą po veiksmo, siužetinį posūkį po posūkio. Ir tai savaime nėra blogas dalykas, nes ko iš E.Vėlyvio neatimsi, tai gebėjimo tikrai kokybiškai išpildyti savo viziją. Visa kita – jau skonio reikalas.
E.Vėlyvis atsakingai pasižiūri į užduotį suteikti žiūrovui žiūrėjimo malonumo patirtį ir neleidžia atsipalaiduoti.
Ir nors „Piktųjų kartoje“ visko vyksta labai daug, tačiau viskas susidėlioja ir išsisprendžia – nėra bereikalingų scenų, bereikalingų detalių, kiekvienas elementas, kiekvienas klausimas randa savo sprendinį. E.Vėlyvis atsakingai pasižiūri į užduotį suteikti žiūrovui žiūrėjimo malonumo patirtį ir neleidžia atsipalaiduoti (nors pasijuokti galima tikrai ne vienoje vietoje). Intriga išlaikoma iki pat paskutinės akimirkos, o iki jos versijų, kaip čia viskas gali baigtis, galima prisikurti kiek tik norisi – bet ir čia scenaristai susuka viską taip, kad neliktų nieko kito, tik sekti jų mėtomomis pėdomis.
Estetiškai „Piktųjų karta“ – puikiai išpildyta. Šaltos spalvos, nuolatinė prietema, labai įtikinamai aprengti personažai (Tomos Vaškevičiūtės personažas – turbūt geriausias to pavyzdys, kaip greitai iš pasipuošti mėgstančios moters persimainoma į nusivylusią namų šeimininkę su šampano buteliu, visiškai sekant personažo nuotaikomis), oras atrodo visada apniukęs, dažnai pliaupia lietus. Įvykių prieš 30 metų atkūrimo scenos – labai detalios, tikslios, atrodo, lyg ištraukos iš tikrų archyvų.
Vaidyba irgi nenuvilia – sakytum, aktoriai bandydami išpildyti savo personažus tiesiog mėgaujasi tuo, ką daro. V.Kaniušonio komisaras – toli gražu ne stereotipiškai plokščias „mento“ mąstymą išlaikęs ir vien tik sukantis savo „varkes“. Aktorius geba puikiai parodyti ir jo nuopuolius ir skaudulius, ir mažas pergales. Kitaip tariant, iš personažo nepadaro jo karikatūros. Kaip ir visi kiti nors ir trumpam ekrane pasirodantys aktoriai – nuo Dalios Michelavičiūtės iki Mariaus Repšio – geba parodyti savo kuriamų personažų gylį ir žmogiškumą, nepalikdami jų tiesiog vienakrypčiais.
Lietuviškas komercinis kinas dažnai susilaukia kritikos, kuri dažniausiai būna pagrįsta. Bet šiuo atveju E.Vėlyvis parodo, kad ir komercinis kinas gali žiūrovui pasiūlyti kokybišką patirtį.
Laura Šimkutė – kino kritikė, žurnalistė, 15min videoprojektų vadovė. Daugiau autorės tekstų skaitykite 15min kultūra.
