Kad ši karta skins prizus svarbiausiuose Europos kino renginiuose. Visu tuo nesunkiai galėjau patikėti. Tačiau kad Lietuvoje atsiras kokybiškai pagaminto, juokingo, natūraliai emocijas ugdančio ir klasikinio gerąja prasme feel-good kino? Tuo patikėti jau sunkiau. Bet štai kokių netikėtumų kartais pažeria gyvenimas.
Saulė (akt. Agnieška Ravdo) ir Ona (akt. Elena Ozarinskaitė) dirba Kauno valgykloje „Gardutė“. Netikėtai atradusios naują, skanesnių cepelinų receptą, moterys apsidžiaugia, tačiau „Gardutėje“ ambicijoms ne vieta – užuot pagyręs valgyklos vadovas Saulę ir Oną sudrausmina. Niekam čia nereikia geriau – reikia taip pat, kaip visuomet. Pradėsi gaminti geriau, klientai ims daugiau tikėtis: ką tada darysi?
Nepaisydama Onos dvejonių Saulė jas užrašo į naują kulinarinį šou ir netrukus ambiciją merginos bando išpildyti televizijos ekranuose. Joms abiem netikėtai pasirodo, kad kameroms kur kas labiau patinka ne Saulė, bet Ona – kaip vieniša mama ji pasiūlo sentimentalesnę istoriją. Vienai draugių liekant nuošalyje pamažu tarp jų įsiterpia pleištas. Kurį vis giliau stumia ir tiesioginė „Gardutės“ komandos konkurentė Bruknė (akt. Lina Rastokaitė).
Pirmiausia norisi pagirdi visas tris pagrindines aktores, ypač A.Ravdo ir E.Ozarinskaitę. „Gardutės“ šerdis yra dviejų moterų draugystė – jų bendrumas filmo pradžioje, jų charakterių skirtumų kuriamas nuotolis filmui įsibėgėjant, ir galiausiai neišvengiamas noras vėl viena prie kitos sugrįžti. Nė vienas šių posūkių emociškai neveiktų (tad emociškai neveiktų ir visas filmas) jei nepatikėtume draugyste. O abi pagrindinės aktorės atrodo kaip nulietos būti tokiomis netobulomis, pasimetusiomis draugėmis, kokios viena į kitą remiasi tikrame gyvenime.
Visiškai įtikina tiek Saulės entuziazmas, neretai ją įstumiantis į pajuokos poziciją, tiek nejaukus Onos noras pasislėpti, netrukus virstantis į priešingą norą dominuoti. Pirmojo jų pasirodymo televizijoje metu merginos sustoja prieš kamerą prisistatymui ir Saulė pirštus suneria į ginklą, o Ona lieka stovėti lyg įbesta – ir šis vienas disonanso momentas, kaip ir daugybė kitų po to, nuostabiai pabrėžia charakterių skirtumus, kartu sukurdamas lygioje vietoje humorą.
Pradžioje matomas nuoširdus, netgi naivus merginų noras padaryti, kaip geriau, sutinka televizijos būtinybę meluoti. Ir pačios atėjusius į atranką jos instinktyviai jaučia – su tiesa neprasisuks. Todėl giriasi nebūtais pasiekimais. O štai laidos autorių vizija kiek kitokia – ne parodyti komandos stiprybes, bet kaip tik pabrėžti jų nemokšiškumą.
Tatuiruote pasipuošęs kino juostos režisierius tuojau supranta, kad maistas kulinariniam šou vienodai šviečia. Reikia dramos. Reikia už ką nors sirgti. O už ką geriau sirgti, jei ne už vienišą, kuklią mamą? Jei reikia ryšį su dukra truputį pavaidinti – kas gi čia baisaus?
Televizijai „Gardutės“ komandos reikia tik kaip lengvo reginio. Maitindamas abiejų draugių ego, projektas jas supriešina ir staiga jos susivokia patekusios į situaciją, kurioje abi jaučiasi žymiai blogiau nei prieš projektą. Tiek Oną, tiek Saulę kankina vienatvės jausmas, abi jos atpažįsta nebeturinčios į ką kreiptis pagalbos ir netekusios svarbiausio turėto ramsčio – geriausios draugės.
Eglės Vertelytės ir Irenos Kunevičiūtės scenarijus dviračio neišradinėja. Ir tai šiuo atveju yra komplimentas. Neretai europietiškas kinas naudojasi autorinės tradicijos laisvėmis tam, kad kalbėtų ne iki galo aišku ką. Užuot pasakoję istoriją filmai klimpsta perteklinėse atmosferos kūrimo scenose, kuriomis nei labiau įtraukiama publikai, nei kuriama dramatinė įtampa.
„Gardutė“ yra sunerta ant efektyvios pasakojimo struktūros, kiekviena scena čia turi savo vietą, žiūrovui aišku, kas stumia personažus į priekį, o konfliktiniai taškai ateina laiku ir kaip tik ta forma, kuri verčia siužetą ne judėti ratu, bet vystytis į priekį. „Gardutė“ nešvaisto judesių.
Todėl dvigubai džiugu dėl pakeliui nepamesto humoro. Neperdėdamas pasakysiu, kad šiemet kino teatre nė per vieną seansą nesijuokiau dažniau. Kiekviena kulinarinės laidos scena vis naujais būdais nepiktybiškai, su šiokia tokia meile išjuokia televizijos kuriamą pasaulėlį. Studijoje neva pildomos svajonės, nors iš tiesų niekas šia magija netiki.
Laidos absurdas toks akivaizdus, kad vedėjams nepasivarginama sugalvoti naujų pokštų ir kas savaitę vienas kitam jie kartoja tas pačias banalybes. Nuolatinis vedėjo pabrėžimas, kaip gražiai šį vakarą atrodo jo kolegė, dramatiškos šou dalyvių reakcijos, prieš kamerą išsakomos neva tikrosios jų mintys – absoliuti lietuviškos televizijos klasika, atpažįstama bet kuriam dainų ar šokių šou mačiusiam gyventojui.
Ne visai pataikyta, mano galva, tik su žiuri, kurie „Gardutėje“ neįgauna rimtesnio vaidmens, o kai komentarus išgirstame, jie yra gan kritiški. Tikruosiuose lietuviškos televizijos realybės šou ekspertų komisijos kiekvieną pasirodymą vertina bent 11 balų iš 10. Nes nė akimirkai negalima nusileisti žemiau ekstazės lygio.
Kiek sunkoka patikėti ir finalu, tiksliau, tuo, jog Saulei su Ona pavyksta nustebinti net televizijos režisierius. Televizijos dramos poreikį merginos panaudoja savo naudai, bet neįtikinamai, šiek tiek per švariai atrodo jų sugebėjimas visa tai nuslėpti nuo už pulto stovinčių režisierių. Tarsi filmas kiek pervertintų tiesos galimybę perplėšti ne-tikrovės šou.
Kita vertus, kaip tik juostos tikėjimas merginų draugystės galia neleidžia nugarmėti į cinizmą. Mano pradžioje minėti feel-good filmai neretai ir kuriami taip, jog rizika niekuomet neatrodytų pernelyg pavojinga ir žiūrėdamas visuomet tvirtai tikėtum personažus laimėsiant prieš blogį. Nori su herojais pasijuokti ir su jais nukeliauti iki pergalės. Nes herojai atstovauja teisingoms vertybėms – jie (jos) nori padėti, draugauti, palaikyti, ne laimėti, užgožti, nuskriausti.
„Gardutė“ yra kaip tik toks gero linkintis filmas pačia tradiciškiausia ir kartu geriausia prasme. Garsusis Holivudo scenarijų autorius Aaronas Sorkinas kartą apie scenarijaus rašymą yra sakęs, kad baisi klaida yra tikėtis imti ir parašyti ką nors nesiremiant taisyklėmis, nes menas, negebantis savęs struktūruoti, tėra teplionės pirštais. „Gardutė“ pasirenka eiti tradicinio kino keliu ir eina juo tvirtai. Su tuo sveikinu režisierę Eglę Vertelytę, visą kūrybinę komandą ir žiūrovus, kurių šis filmas nusipelnė daug.
