Pirmajame filme, kaip ir pats režisierius teigė, bendros istorijos buvo labai mažai, tačiau mes daugiau ar mažiau galime atsiminti, kas jame vyko. Nors antrasis filmas taip pat nepasižymi vientisa istorija, tačiau galime matyti bandymą pateikti pirmojo filmo tęsinį.
Po pirmojo filmo apie patrulių gyvenimą sėkmės ir permainų darbe, pareigūnai nutaria leisti lengvai uždirbtus pinigus ir kurti antrąjį filmą apie savo kasdienybę. Žinoma, patruliai nepamiršta savo pareigų ir toliau stengiasi ginti, saugoti ir padėti, dėl to vis iš naujo panirdami į kuriozų ir nesusipratimų liūną.
Tai, jog pirmasis „Gautas iškvietimas“ sulaukė milžiniškos sėkmės, yra visiškai suprantama – jis yra unikalus Lietuvos kino rinkoje, didžioji dauguma žino, kas yra Tadas Vidmantas bei kokį humorą jis kuria.
Turbūt atsimenate, kaip visi džiaugėmės išvydę „Tadas Blinda. Pradžia“. Visi sakė: žiūrėkit, koks filmas, kaip gerai nufilmuotas, ir arklių rūke mažiau, ir kažkoks dialogas egzistuoja... Tai buvo filmas, kuris parodė lietuviams, kad reikalai juda pirmyn ir mes galime kažką sukurti.
Gaila, kad po kurio laiko tas judėjimas pirmyn sustojo, vienas po kito kepami filmai supanašėjo ir nebepritraukė naujos auditorijos. „Gautas iškvietimas“ nors ir nesumušė visų rekordų, pabudino prisnūdusius lietuviško kino mėgėjus. O kaip gi antra (trečia) dalis?
Sudėtinga vertinti šį filmą, žinant, kad tai sunkiai filmo žanrą atitinkantis kūrinys, pirmiausia dėl struktūros. Geriausia jam būtų taikyti kitokias gaires. Ar filmas juokingas? Filmas yra skirtas žmonėms, kuriems gyvenime beveik viskas yra juokinga, o dar juokingiau – kai nereikia labai stengtis ką nors suprasti. Na, pirmieji filmo skečai tikrai buvo juokingi, tačiau kuo tolyn, tuo labiau filmo kūrėjų fantazija blėsta ir jie ima rodyti tai, kas visada yra lengviausia, – antrą galą.
O kaip aktoriai? Didelį pliusą dėčiau šiame filme vaidinantiems aktoriams – jie atrodo laisvai, nesukaustyti griežtų režisieriaus nurodymų, galintys improvizuoti ir įdėti savo indėlį. Dėl to ir džiugu, būtent šio elemento ir trūksta lietuviškame kine. Bet ne viskas taip laisva ir stipru. Labiausiai iš pirmosios dalies man patiko individualus aktorių darbas – Ineta Stasiulytė ir Giedrė Giedraitytė nuoširdžiai privertė mane juoktis.
Visgi, antrojoje dalyje viskas buvo atvirkščiai – scenose su šiomis aktorėmis trūko gero humoro, buvo akivaizdu, kad režisierius nesugebėjo išnaudoti jų potencialo. Vis iššokanti nejauki G.Giedraitytė su Simonos pamokėlėmis priversdavo žiūrovus tylėti ir atrasti laiko pasitikrinti telefoną ar patraukti kolos. I.Stasiulytė ir toliau vaidino moterį, negaunančią tikro vyro, nors tokį turi. Vietoj tos moters, kuri turėjo charakterį ir to neslėpė, dabar gavome gašlią moterį, kuri blaškėsi nuo scenos prie scenos.
Filmo kūrėjai vis dar neatsisakė idėjos, kad Mantas Katleris turi vaidinti Mantą Katlerį.
Filmo kūrėjai vis dar neatsisakė idėjos, kad Mantas Katleris turi vaidinti Mantą Katlerį. Puikus pasirinkimas – daug kam patinka Mantas, tik originalumo jokio. Daug humoro apie antrą galą galime išvysti ir ant Manto „Facebook“ sienos. Toks humoras iš jo trykšta ir filme. Sutapimas? Nemanau.
Kaip sakė pats filmo kūrėjas, kurti antrąją dalį paskatino pirmosios dalies sėkmė. Ar kurs trečiąją – dar nežino, viskas priklausys nuo antrosios sėkmės. Pasak režisieriaus, pirmoji dalis buvo puikus startas mokytis ir nedaryti klaidų vėliau.
Ugdykime tokią kultūrą, kad filmo kūrėjai šypsodamiesi savo filmuose sapaliotų, kiek jie uždirbo, ir siųstų visus, kam filmas nepatiko, „ant trijų raidžių“.
Tačiau mokymosi procesas užtruko. Ar reikia apie tai kalbėti ir erzinti jautrius kūrėjus bei žiūrovus, kuriems tokios pramogos užtenka?O gal nekritikuokime, vis tiek nebūsime kaip Holivudas, nieko nelaimėsime, koks skirtumas? Būkime visi draugiški kūrėjams, nesakykime nieko apie svetimus kūrinius, nes mažas ratas, dar kas įsižeis. Ugdykime tokią kultūrą, kad filmo kūrėjai šypsodamiesi savo filmuose sapaliotų, kiek jie uždirbo, ir siųstų visus, kam filmas nepatiko, „ant trijų raidžių“.
Tai juokinga, modernu, fantastiška. Prisimenate, kalbėjau apie greičiau atėjusias Kalėdas? Jos ateina, tiktai ne jums, o kino kūrėjams, kuriems tikrosios Kalėdos būna daug turtingesnės.
Pirmasis filmas buvo kažkas naujo lietuviškame kine, dėl to jis buvo netikėta ir įdomi pramoga. Deja, žiūrint naująjį kažkas atrodo neatleistinai neteisinga. Kas? Šiek tiek pagalvojęs supranti, kad tai yra paprasčiausias vadinamasis „cashgrab‘as“. Naujas lietuviško kino amžius atėjo seniai, tik kur progresas?
