Joje jis rašė apie realųjį pasaulį, kurį kitados kūrė ir kuriame gyveno mirusieji, o dabar tas pasaulis tirpo ir nyko, per visatą tyliai leidžiantis snaigėms ir tartum paskutinis atodūsis krintant ant visų gyvųjų ir mirusiųjų.
Nežinau, ar kalta mano nerimastinga sąmonė, prisiskaičius pasaulio naujienų, bet šiemet būti festivalyje, negalvojant apie tai, kas dedasi už kino teatrų sienų, neįmanoma. Ukrainoje tęsiasi siaubingas karas, taikos derybos krypsta keista linkme, politikų galvose gimsta idėjos konfliktų nusiaubtas vietas paversti kurortais, dar kitas teritorijas pervadinti, dar trečias užimti, nes verslas yra verslas, žodžiu, realusis pasaulis nyksta, o viltingų alternatyvų jam nematyti.
Štai, stebiu pro metro langą reklaminius stendus stotelėse. Viename plevėsuoja Ukrainos vėliava su skambiu šūkiu apie laisvę, iš kito šypsosi Scholzas, nes artėja lemtingi Vokietijos parlamento rinkimai, trečiame kumštį suspaudęs laiko Trumpas, o po jų viskas iš eilės – koncertų ir spektaklių afišos, blizgančių automobilių reklamos, gražaus ir lengvo gyvenimo pažadai. Kein Problem. Vaizdai rimuojasi, persikloja, ima vienas kitą komentuoti, kol metro staiga sustoja ir išspjauna mane atgal į pūgą.
Sakysite, esu pernelyg pesimistiškai nusiteikęs? Bet kur kitur mąstyti apie dabarties pasaulio būklę, jei ne Berlyno kino festivalyje, kuris visada buvo politiškas. Skirtingai nei Kanai, kuriuose gali pamatyti, kur link juda kinas pirmiausiai kaip menas, Berlynas visada suteikdavo galimybę pajusti dabarties pulsą. Čia rodomų filmų režisieriai kalba apie skirtinguose pasaulio taškuose vykstančius karus, žmogaus teisių problemas, totalitarizmo praeitį ir dabartį, iššūkius demokratijai, individo ir sistemos konfliktus, žmogiškumą, laisvę.
Žinoma, ne visada festivalyje rodomi filmai savo minties ir menine prasme būna labai stiprūs, bet pats faktas išlieka akivaizdus – Berlinalė atvira mūsų gyvenamai tikrovei. Tą parodė ir atidarymo ceremonija, kurioje drąsią kalbą apie neramų dabarties pasaulį ir žmogiškumo viltį pasakė už viso gyvenimo kūrybą „Auksiniu lokiu“ apdovanota aktorė Tilda Swinton.
Apie šiandieną prabyla ir Tykweris. Jo drama „Šviesa“ pakviečia į kone apokaliptiško lietaus merkiamą Berlyną ir pasakoja apie vieną šeimą, kurią dukra pavadina eiline disfunkcine vokiečių šeima.
Tėvas dirba didelėje reklamos agentūroje, kuriančioje kampanijas socialiai atsakingiems prekių ženklams, žodžiu, lyg ir turėtų būti jautrus pasaulyje vykstantiems procesams, bet iš tikrųjų yra viskam abejingas ir nelaimingas vidutinio amžiaus vyras. Motina bando prastumti meninį nekilnojamojo turto projektą Nairobyje, bet procesai stringa net neįsivažiavę. Sūnus paskendęs kompiuteriniuose žaidimuose, o kairiųjų pažiūrų paauglė dukra su draugais užsiima aktyvizmu ir trinasi klubuose. Apie vienas kito reikalus namiškiai nesidomi, yra nutolę ir susvetimėję.
Vieną dieną šioje nelaimingoje šeimoje pasirodo nauja namų prižiūrėtoja iš Sirijos ir atsineša šviesą – tiesiogine ir perkeltine prasme. Ji praktikuoja keistą terapinį ritualą su lempomis, kurių šviesa, anot jos, padeda žmonėms nurimti, tapti sąmoningesniems ir pamatyti savo gyvenimą iš šalies. Tam tikra prasme – pagyti. Ketveriukės gyvenimas pamažu ima keistis.
Istorijos išeities taškas įdomus, tačiau išpildymas, švelniai tariant, kelia daug klausimų (ne gerąja prasme) ir abejonių. Pasiskolinęs Piero Paolo Pasolinio „Teoremos“ formulę, Tykweris bando prabilti apie patogiuose, bet beprasmiškuose gyvenimuose įstrigusių vakariečių būklę, meta jiems žmogiškumo ir vilties galimybę žmogaus iš Rytų pavidalu, tačiau rezultatas atsiduoda pigiomis deklaracijomis ir apsimestiniu nuoširdumu.
Keisti atrodo ir meniniai sprendimai. Iš vienos pusės, režisierius nori užimti socialinės tikrovės komentatoriaus vaidmenį, būti kritiškas, net bando žvelgti globaliau, bet, panašu, nenori pamiršti ir savo, kaip populiaraus „Debesų atlaso“ autoriaus, sėkmės, todėl čia pat istoriją skiedžia fantastiniais elementais, muzikiniais numeriais, animaciniais intarpais ir komedijos intonacijomis, kol galiausiai viskas virsta sunkiai virškinamu reginiu.
Ką ir bepridursi – sunku būti kino filosofu.
Konkurso slogutis
Atidarymo filmo sukelto nemalonaus įspūdžio neišsklaido ir pirmieji konkursinės programos filmai. Kinų režisieriaus Huo Mengo drama „Susigyventi su žeme“ („Sheng xi zhi di“) nukelia į ekonominius ir socialinius pokyčius išgyvenančią 1991-ųjų Kiniją ir rodo vienos giminės, sunkiai besiverčiančių valstiečių, gyvenimą.
Šis beveik vien bendraisiais planais nufilmuotas kolektyvinis šeimos portretas atskleidžia visą šalį apėmusio modernizacijos proceso padarinius, tačiau autoriaus pasirinkta dokumentinė maniera ir sprendimas neišskirti nė vieno personažo kaip pagrindinio (nors pristatymuose rašoma, kad viskas stebima dešimtmečio berniuko akimis), atima galimybę susitapatinti, jaudintis ir emociškai išgyventi istoriją. Aišku, jei laikysimės nuomonės, kad kine tas bent kažkiek svarbu, esminga.
Žiūrėti šį filmą tai lyg vartyti nepažįstamos giminės nuotraukų albumą: daug veidų, daug vardų, daug istorijų ir skirtingų likimų, bet nieko sau negali padaryti – lieki abejingas.
Kitas konkurso filmas – britės Rebeccos Lenkiewicz „Karštas pienas“ („Hot Milk“) – pasakoja, kaip dabar madinga sakyti, apie kopriklausomybę ir toksiškus santykius tarp motinos, prikaustytos prie vežimėlio, ir suaugusios dukters, kuri lydi ją į Almerijoje esančią sanatoriją, kurios gydytojas sakosi galintis išgydyti keistą motinos ligą.
Kurorte dukra užmezga romantiškus santykius su charizmatiška moterimi (Vicky Krieps), tačiau kad pagaliau galėtų atsiskirti ir gyventi savarankišką gyvenimą dar reiks stoti akistaton su motinos praeities traumomis ir paslaptimis.
Dabar apie akistatą su praeities traumomis pasakoja kone kas trečias autorinio kino režisierius, todėl mažai kas skamba originaliai. Liūdniausia, kad režisierė įdomiau neišnaudojo Medūzos mito, kuris, kaip teko skaityti, toks svarbus rašytojos Deborah Levy romane tuo pačiu pavadinimu, pagal kurį filmas ir sukurtas.
Jūroje besimaudančią dukrą kelis kartus nutvilko medūzos, vėliau ji gauna dovanų suknelę su išsiuvinėtu žodžiu „beaheaded“ („nukirsdinta“), bet tai ir viskas, kas lieka iš alegorijos apie prabundantį moters pyktį ir monstriškumą. Mitologinis lygmuo, galėjęs suteikti gylio ir papildomų prasmių, tik suraibuliuoja paviršiuje ir pradingsta.
Visa galva aukščiau už pirmuosius konkurso filmus stovi meksikiečio Michelio Franco „Svajonės“ („Dreams“). Režisierius vėl pasakoja apie dviejų socialinių sluoksnių, turtingųjų ir nepasiturinčiųjų, susidūrimą.
Pirmajam atstovauja Jessicos Chastain vaidinama turtinga amerikietė filantropė Dženifer, antrajam – apie baleto šokėjo karjerą Amerikoje svajojantis jaunas vaikinas Fernandas. Kažkada jiedu susipažino Meksikoje, kur Dženifer remia baleto talentų akademiją, užmezgė aistringą romaną, o dabar bando naviguoti San Fransiske.
Filmas prasideda, kai Fernandas nelegaliai atvyksta į valstijas pas Dženifer ir nutaria čia pasilikti. Dženifer tokiam jo žingsniui nepritaria: ji mieliau kartais aplankytų Fernandą jo šalyje, kur galėtų niekieno nematoma mėgautis jauno meksikiečio draugijos privalumais. Bet vos tik paaiškėja, kad šis nori savo ateitį sieti su valstijomis, moteris išsigąsta.
Jei skamba kaip romantiška istorija apie meilę, tai taip toli gražu nėra. Nereikia būti labai įžvalgiam, kad suprastum, jog per asmeninę Dženifer ir Fernando istoriją režisierius prabyla apie dramatiškus JAV ir Meksikos santykius. Iš vienos pusės – naudos sau ieškanti manipuliatorė, iš kitos – geresnio gyvenimo svetur suviliotas išnaudojamasis. Iš vienos pusės, ponas, iš kitos, tam tikra prasme, tarnas.
Ar įmanoma šiuos du pasaulius suderinti? Atsakymai kaip ir aiškūs. Šiandien sukurtas ne vienas filmas ir serialas apie privilegijuotus turtuolius ir beturčius, kuriuose kritikuojami pirmieji ir gailimasi antrųjų. Šiuo atžvilgiu Franco traktuotė nenauja, bet dėl to filmas nėra mažiau intriguojantis. Anaiptol. Tvirtai surežisuotas ir puikiai suvaidintas kūrinys bent trumpam išjudina mintis.
Stilingi, bet tuštoki
Jei kuriam iš konkursantų ir būtų galima prikišti stiliaus stoką, tai tikrai ne belgų dueto Hélène’os Cattet ir Bruno Forzani filmui „Atspindys mirusiame deimante“ („Reflet dans un diamant mort“). Jis visas nuaustas iš 7 dešimtmečio itališkų ir prancūziškų B kategorijos filmų apie šnipus siužetinių ir estetinių tropų. Šiuos filmus kadaise įkvėpė populiarūs italų komiksai, vadinamieji fumetti neri, kuriuose veikė slapti agentai à la Džeimsas Bondas, maskuoti blogiečiai, fatališkos moterys ir pasaulį sunaikinti norinčios organizacijos.
Dabar režisieriai iš viso to kuria radikalią stilizaciją, kurioje ieškoti sąlyčio su tikrove reikštų iš filmo reikalauti to, kuo jis paprasčiausiai nėra. Režisieriams neįdomi realybė. Jie myli kiną ir tai demonstruoja su dideliu polėkiu. Veikėjų kalba, elgesys, meilė, intrigos, konspiracijos, kova su pasaulio blogiu, susišaudymai ir mirtys – viskas čia paryškinta, perdėta ir teatrališka.
Papasakoti šio filmo siužetą – sunkus uždavinys. Svarbiausias čia ne naratyvas, tradicinio pasakojimo net nėra. Bet jeigu reiktų vienu sakiniu nusakyti bent jau išeities tašką, šis skambėtų taip: Prancūzijos kurorte dienas leidžiantis garbaus amžiaus vyras pasineria į prisiminimus apie jaunystės dienas, kai Rivjeroje vykdė misiją kodiniu pavadinimu „Serpantikas“, kurios tikslas buvo sučiupti paslaptingą latekso kostiumu vilkinčią ir į nešvarų reikalą su deimantais įsivėlusią kaukėtą moterį.
Tačiau kur nėra priežasties ir pasekmės santykiu grįsto pasakojimo, aukštyn galvą kelia jau minėtas stilius. Tai, kas vyksta ekrane, dalis kritikų pavadino parodija, tačiau, mano galva, šis kūrinys artimesnis kitai stilizacijos formai – pastišui.
Parodijoje dar galime įžvelgti metatekstualumo ir satyros ženklų parodijuojamo objekto atžvilgiu, o pastišas, kaip rašė literatūrologas Fredricas Jamesonas, yra parodija, praradusi humoro jausmą. Čia karaliauja visa apimantis citavimas, aliuzijos, imitacijos ir kaukės, be jokio konstruktyvesnio ir komentuojančio santykio, kas finale ir tampa didžiausiu „Atspindžio mirusiame deimante“ minusu.
Filmo sukeltą įspūdį būtų galima palydėti posakiu, kad stilius dar ne viskas. Sako, troškulys yra viskas. Bet likau nei atsigaivinęs, nei pasilinksminęs, kas šiaip jau turėtų būti kiekvieno guilty pleasure kūrinio uždavinys.
Prancūzų autorė Lucile Hadžihalilović „Ledo bokšte“ („La Tour de Glace“) perinterpretuoja Hanso Christiano Andersono pasaką „Sniego karalienė“ apie amžiną gėrio ir blogio kovą. Gėrio pusei atstovauja iš vaikų namų pabėgusi našlaitė Žana, patenkanti į filmavimo aikštelę, kur kuriama pasakos ekranizacija, o blogio pusei – aktorė Kristina, vaidinanti šaltą ir manipuliatyvią Sniego karalienę (Marion Cotillard).
Bet tai nėra tradicinė pasakos adaptacija. Režisierei pasakos motyvai reikalingi kaip atspirties taškas papasakoti istorijai apie vienišumą ir artumo siekį. Kaip paaiškėja, vieniša yra ne tik motinos netekusi pagrindinė herojė, bet ir antagonistę vaidinanti aktorė. Ji taip pat užaugo vaikų namuose, yra savaip nelaiminga ir palūžusi, todėl Žanoje ima matyti save.
Vaikystės tema režisierei rūpi nuo pat karjeros pradžios – debiutinio filmo „Nekaltybė“ (2004). Tačiau vaikystės pasaulis jos filmuose anaiptol nėra šviesus. Kūrėjos žvilgsnis krypsta į kitą šio, atrodytų, nekalčiausio žmogaus gyvenimo tarpsnio pusę. Ji rodo, kad vaikystė gali būti pilna liūdesio ir tamsos, o kelias iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį – pavojų.
Šis ambivalentiškumas skleidžiasi ir „Ledo rūme“. Viskas čia vienu metu gražu ir siaubinga, traukia akį ir stingdo žvilgsnį. Režisierė pakviečia mus į pasakišką pasaulį, užliūliuoja subtilia estetika, preciziškai sukomponuotais kadrais ir atmosferine muzika, bet galiausiai pati to nepastebėdama kadras po kadro įstumia pasakojimą į monotoniškumą.
Žinoma, pastarąjį galima traktuoti kaip meninį sprendimą, kaip gi kitaip papasakosi apie kaustantį ledo pasaulį, jei ne lėtai ir statiškai, bet kai daugelis scenų nestumia siužeto į priekį, o yra, atrodytų, tik tam, kad jomis gėrėtumeisi, žodžiu, kai dviejų valandų pasakojimas būtų sutilpęs į ekologiškesnę trukmę ir nepraradęs paveikumo, monotoniškumas ima atrodyti veikiau ne priemonė, o pasekmė.
Tuo tarpu kiti konkurso filmai – prancūzės Léonoros Serraille „Ari“ ir amerikietės Mary Bronstein „Jei turėčiau kojas, įspirčiau tau“ („If I Had Legs I'd Kick You“) – savaip plėtoja buvimo ir tapimo tėvais baimes, apie ką šiemet festivalyje pasakoja dar keli filmai. Būtų galima įžvelgti tendenciją.
Pirmąjį dar gelbėja pagrindinis aktorius Andranicas Manet (realus pretendentas į geriausio aktoriaus prizą), įkūnijantis po miestą besibastantį ir vietos niekur nerandantį „didelį vaiką“, kuris praeityje išsigando žinios apie savo merginos nėštumą, todėl pasiūlė jai pasidaryti abortą.
O štai antrasis, pasakojantis apie sergančią dukrą auginančią ir ant nervų krizės ribos laviruojančią isterišką motiną, kurią vaidina vien stambiu planu filmuojama Rose Byrne, galiausiai paskęsta mikro įvykių gausoje. Režisierė daugina situacijas ir netikėtus posūkius, kas mums, natūralu, turėtų padėti geriau suprasti herojės vidaus sumaištį, bet galiausiai tampa akivaizdu: nėra ką pasakyti.
Pernai festivaliui įpusėjus rašiau, kad konkursą gali išgelbėti nebent begemotas iš Nelsono Carloso De Los Santos „Pepės“, o šiemet, panašu, tą padaryti gali tik rumunas Radu Jude.
