Tomis dienomis pagaliau pamačiau filmų, kurie temomis ir kino kalba pagaliau atrodė kaip šiuolaikinis, o ne dešimtmečius pasenęs kinas. Visus išsamiai apžvelgti, turint daugiausiai valandą tarp seansų, darėsi vis sunkiau, todėl apie kelis iš jų – trumpai.
Asmeninis konkurso favoritas nesikeičia – tai prancūzų režisieriaus Jacques‘o Audiard‘o, jau laimėjusio „Auksinę palmės šakelę“ už „Dypaną“ kriminalinis miuziklas „Emilija Perez“ („Emilia Pérez“). Filmas nukelia į Meksiką ir pasakoja apie advokatės Ritos (įsimintinas Zoe Saldaña vaidmuo) pažintį su narkotikų kartelio bosu Manitu. Šis paprašo Ritos paslaugos – surasti geriausią plastinės chirurgijos kliniką, kuri ryžtųsį įgyvendinti jo viso gyvenimo svajonę pagaliau tapti moterimi.
Audiard’as meistriškai sulydi kriminalą su miuziklu, žiaurumą su švelnumu, graikų tragedijos intonacijas su dabartinės šalies situacijos tragizmu. Tai nuo pirmų minučių įtraukiantis, energingas ir efektingas kinas, kurio estetinė pagava neužgožia temos – tiek apie žmogiškąją, tiek apie šalies dramą.
Kai Manitas pagaliau tampa Emilija (Karla Sofía Gascón), sunku šio angelo su velniška praeitimi istorijoje nematyti alegorijos apie visos Meksikos veidmainystę, kovojant su šalį temdančiu kartelių šešėliu. Kaip filme sako plastikos chirurgas, kūną pakeisti galima, bet sielos ne.
Kūno transformacijas tapo ir prancūzės Coralie Fargheat „Substancijos“ („The Substance“) tema. Tai vienintelis konkursinėje programoje grynas siaubo filmas, po peržiūros iškart šoktelėjęs į pirmąją žurnalo „Screen“ žurnalistų vertinimo lentelės vietą (vėliau jį pralenkė Seano Bakerio „Anora“).
Elizabet Spark (Demi Moore) – Holivudo aktorė, kurios žvaigždė pamažu gęsta. Ji dar veda fitneso pamokėles rytinėje televizijos laidoje, tačiau prodiuseriai jau dairosi jaunesnės pretendentės užimti jos vietą. Vieną dieną sužinojusi apie paslaptingą programą, galinčią sugrąžinti jaunystę, Elizabet ryžtasi eksperimentui. Ji išgeria specialų serumą ir po kelių minučių iš jos kūno gimsta jaunesnė jos versija Sju (Margaret Qualley).
Dabar Elizabet ir Sju turi laikytis griežtų nurodymų, kad tarp judviejų egzistencijų išliktų sveikas balansas. Formulė paprasta: kol viena septynias dienas būna pabudusi, kita privalo užmigti. Kai ateis laikas keistis rolėmis, tereikės perpilti iš vieno kūno į kitą gyvybę palaikančią substanciją ir jokiu būdu nepavėluoti, kitaip lauks pavojingas šalutinis poveikis. Moterys viena iš kitos rizikuos pasiglemžti brangiausią turtą – laiką.
Žinoma, taip ir įvyksta. Prasideda nuožmi dviejų moterų kova dėl grožio ir jaunystės, kurią Fargheat režisuoja neišlipdama iš kūniškojo siaubo (body horror) žanro rėmų. Tačiau jei autorinius siaubo filmus kuriantys jos kolegos ir kolegės vis stengiasi veikėjų poelgius paaiškinti kokiomis nors vaikystės traumomis ar psichologinėmis problemomis, Fargheat kuriamas pasaulis, priešingai, mažai turi sąlyčio su realybe, o intensyvios spalvos, sterilios erdvės ir reklaminė estetika tik dar labiau pabrėžia istorijos sąlygiškumą.
Bet nereikia apsigauti. Grafiško smurto rodymas nėra savitikslis, kaip pasirodė daliai kritikų. Už kraujo, nuogų kūnų ir kūno transformacijų slypi kad ir negili, bet akivaizdi potekstė apie jaunystės kultą, grožio industrijos grimasas ir objektyvizuojančio vyriškojo žvilgsnio diktatą, kuris galiausiai moteris paverčia monstrėmis.
Iš pradžių dar svarsčiau, ar „Substancijai“ nebūtų labiau tikusi Vidurnakčio seansų programa, bet vėliau atsipalaidavau ir įvertinau Kanų drąsą neaplenkti žanrinio kino ir pakviesti filmą į konkursą. Juk jeigu švęsti kiną, tai kuo įvairesnį. Ypač tokį, kuris dovanoja gryną pramogą.
Kaip visiška priešingybė šiam filmui atrodė kino Jia Zhang-ke drama „Potvynio pasiglemžti“ („Feng liu yi dai“) – elegiška dviejų žmonių kelionė vienas kito link per skirtingas epochas, miestus ir paties režisieriaus kūrybą.
Jia Zhang-ke naudoja ištraukas iš skirtingų savo filmų, kuriuose vaidino jo žmona ir mūza Zhao Tao. Būtent jos herojės ir yra tie klijai, laikantys per laiko atstumą nutolusius epizodus. Filmo pradžioje herojė dar jaunutė ilgaplaukė mergina (ištraukos iš „Unknown Pleasures“), vėliau matome, kaip ji keliauja per teritorijas, kurias greitai sunaikins statoma Trijų tarpeklių užtvanka (filmas „Still Life“). O paskutinėje dalyje ją sutinkame kovido laikais, dirbančią prekybos centre, kurio koridoriais rieda mandagūs ir paslaugūs robotai.
„Potvynio pasiglemžti“ – tas pats pamėgtas Jia Zhang-ke, tik kiek labiau fragmentiškas, dokumentiškas ir mažiau emociškai paveikus. Jis vėl stebi gamtos peizažus, architektūrą bei žmones ir šiais vaizdais prabyla apie didžiuosius Kinijos pokyčius, kurie paprastai ir tyliai jo herojų egzistencijai atrodo svetimi ir tolimi.
Antropologinę žiūrą į pasaulį pasitelkia ir festivalio numylėtinis italų režisierius Paolo Sorrentino. Konkurse rodomos „Partenopės“ („Parthenope“) pagrindinė herojė, antropologijos studentė, neatsitiktinai vis klausia savo profesoriaus, ką reiškia antropologija, bet konkretaus atsakymo visą filmą taip ir nesulaukia. Ir tai savaip prasminga.
Bet pabandykime atsakyti mes. Labai paprastai tariant, antropologija yra mokslas apie žmogaus ir žmonijos pokyčius laike ir erdvėje. Filmo atveju, ta erdvė yra Neapolio miestas, laikas – keli jo dešimtmečiai, o šių pokyčių stebėtoja – kerinčio grožio Partenopė.
Herojės vardas, žinoma, pilnas reikšmių. Graikų mitologijoje Partenopė buvo iš vandens gimusių ir vandenyje gyvenusi viena iš sirenų, norėjusių suvilioti Odisėją. Kai to padaryti nepavyko, ji nusiskandino. Kiek kitokią mito baigtį pateikia romėnų mitologija. Joje Partenopę įsimylėjęs kentauras Vezuvijus buvo paverstas ugnikalniu, o sirena – Neapolio miestu.
Atrodytų, šios mitologinės ir antropologinės plotmės paruošia dirvą išties intelektualiam kinui, tačiau vėliau prisimeni, kad Sorrentino niekada nebuvo rimtas kino filosofas. Naujame kūrinyje tas akivaizdu kaip niekad. Intelektualumo pažadą keičia prabangus reginys ir tiesiog fetišistinis kameros (vyriškojo žvilgsnio) gėrėjimasis herojės apnuoginto kūno linkiais. Viską jau matėme „Didžiame grožyje“, „Jaunystėje“ ir „Jaunajame popiežiuje“ – nieko naujo ir įdomaus režisierius, deja, nebesuformuluoja.
O žiūrint tris kitus konkurso filmus, buvo sunku užsimerkti prieš jas kūrusių režisierių arba asmenybių, apie kurias jie pasakoja, prieštaringas biografijas.
Kirillo Serebrennikovo „Limonovas: Edžio baladė“ („Limonov: The Ballad of Eddie“) pasirodė visomis prasmėmis slidus kūrinys – tiek pasirinktu personažu, rašytoju Eduardu Limonovu, kuris neva tai buvo disidentas, bet gyvenimo pabaigoje jau atvirai reiškė prorusiškas pažiūras, tiek neaiškia paties Serebrennikovo pozicija personažo atžvilgiu, tiek idėjiškai. Bet galbūt atsakymo, kodėl filmo apie šią asmenybę reikėjo būtent dabar, toli ieškoti nereikia…
Ali Abbasi „Mokinys“ („The Apprentice“), pasakojantis apie Donaldo Trumpo imperijos iškilimą, rimtai pretenduoja į geriausio aktoriaus (Sebastian Stan) apdovanojimą, tačiau atmetus šį vaidmenį ir puikiai atkurtą 8 dešimtmečio epochą, pritrūksta turinio, nors aprašymas žadėjo kone faustišką istoriją. O žinant, kad artėjančiuose JAV prezidento rinkimuose Trumpas iš bet ko darysis reklamą, Kanų apdovanojimas filmui apie jį, būtų išties gardus kąsnelis.
O štai amerikiečio Seano Bakerio „Anora“, nors ir dovanoja pliūpsnį energijos ir puikią pagrindinę aktorę Mikey Madison, verčia abejoti sprendimu pasakoti istoriją apie merginos pagal iškvietimą pažintį su rusų oligarcho sūneliu ir pasikviesti tam rusų aktorius, pasirodo, taip ir nenutraukusius darbinių santykių su savo šalimi.
Tačiau panašu, kad „disidentai“ ir „gerieji rusai“ kliūva tik man, rytų europiečiui. Skaitant užsienio kolegų recenzijas, šie faktai sutartinai praslysta pro akis.
Todėl širdis ypač atsigauna žiūrint portugalo Miguelio Gomeso dramą „Didysis turas“ („Grand Tour“). Vienas asmeniškai labiausiai lauktų Kanų filmų nukelia į Pirmojo pasaulinio karo laikų Birmą ir pasakoja apie britų pareigūną Edvardą, kuris laukia iš Londono atvykstant septynerius metus nematytos sužadėtinės Molės, tačiau lemtingą minutę supanikuoja ir pabėga traukiniu į Singapūrą. Molė nusprendžia sekti iš paskos... Prasideda dviejų veikėjų didysis turas per Aziją – nuo Singapūro iki Saigono, nuo Manilos iki Osakos.
Gomesas žiūrovą panardina į orientalistinę fantaziją, kurios vienoje pusėje – nuo meilės bėgantis karščiuojančios sąmonės Edvardas, o kitoje – amžina meile tikinti idealistė Molė. Keičiasi ne tik miestai. Vaidybinius kadrus keičia dokumentika. Melancholiją – komiški epizodai. O stilizuotą praeities pasaulį – epizodai iš dabarties.
Neabejotinai, tai vienas originaliausių konkurso filmų, kurio visas grožis atsiskleidžia ne iškart. „Didysis turas“ vilioja jo maršrutu leistis dar kartą. Bet tą padarysiu jau Lietuvoje.
Kanų užrašuose dedu paskutinį tašką. Einu užtarnautų ledų ir maudynių.
