V.Rožėno dešimtuką skaitykite čia: Vladas Rožėnas: 10 geriausių 2022-ųjų filmų
Mano sąrašą sudaro filmai, kuriuos Lietuvoje – kino festivaliuose ir įprastame repertuare – buvo galima pamatyti 2022-aisiais. Tiesa, dalis jų premjeras šventė dar 2021-aisiais, bet pas mus buvo parodyti tik šiemet. Tvarka nėra atsitiktinė. Pirmose vietose – įsimintiniausios kino patirtys.
10
„Pakeliui“, rež. Panah Panahi
Kai tavo tėvas pats Jafaras Panahi, o už nugaros rikiuojasi kelios dešimtys kitų iraniečių kino šedevrų, atrodytų, sunku išsiveržti iš įtakų ir sukurti ką nors savito. Bet P.Panahi įrodė, kad to daryti visai nebūtina. Kad įmanoma prasmingai tęsti tradicijas ir čia pat kalbėti apie tai, kas rūpi būtent tau, tavo kartai. Jo debiutinis kelio filmas, pasakojantis apie šeimą, nežinia kur keliaujančią skurdžiais Irano kraštovaizdžiais, įsiminė dėl savo žaismės ir lengvumo, kalbant apie sunkus dalykus. Dėl juoko pro ašaras. Kombinacijos, kuri šiuolaikiniame kine pasitaiko vis rečiau. O gaila.
9
„Maža, lėta, bet užsispyrusi“, rež. Shô Miyake
Tyli, santūri, kamerinė drama iš Japonijos. Jos rodymai „Scanoramoje“ praėjo kone nepastebimai. Bet tie, kas spėjo pamatyti, tikiu, išsinešė tik geras emocijas, nors filmas jokiu būdu nėra iš feeling good lentynos. Tai pasakojimas apie klausos negalią turinčią merginą, kuri dienomis dirba kambarine, o vakarais boksuojasi aptriušusioje salėje, apie savęs ir savo vietos pasaulyje paieškas, lydimas vienatvės. Apgaulingai paprastas. Alsuojantis akimirkų grožiu. Nueikite įsitikinti. Filmas į repertuarus turėtų grįžti kitąmet.
8
„Ne“, rež. Jordanas Peele'as
Su filmais „Pradink“ ir „Mes“ šviežio kraujo į siaubo žanrą įliejęs režisierius grįžo su kol kas ambicingiausiu kūriniu. Kodėl jis man patiko? Nes čia talentingai dera gryna pramoga su apmąstymais apie kiną. Jo kaip reginio prigimtį. O ši, kaip rodo Peele‘as, pažymėta prievartos. Žiūrėti, anot režisieriaus, tai pasiduoti prievartai, būti jos valdomiems. Ne veltui filme iš veikėjų lūpų ne kartą nuskamba frazė „nežiūrėk“. Bet kaip nežiūrėti, kai šitaip įtraukia. Jau nekantriai laukiu, ką pramoginio ir autorinio kino paribiu vaikštantis režisierius sukurs ateityje.
7
„Saldymedžio pica“, rež. Paulas Thomas Andersonas
Šio filmo žiūrėjimo patirtį aptemdė prasidėjęs karas. Pamenu, buvo kovo pradžia, sėdėjau kino salėje su gumulu gerklėje ir sunkiai galėjau atsipalaiduoti. Iš ekrano trykštančios spalvos, optimizmas ir jaunatviškas nerūpestingumas disonavo su vaizdais telefone, kurį vis išsitraukdavau iš kišenės patikrinti, nes kitaip tiesiog negalėjau. Bet net ir tomis aplinkybėmis buvo akimirkų, kai trumpam užsimiršdavau ir pasinerdavau į tą keisto ritmo, nostalgišką, iš bet kokių panašiems filmams būdingų klišių sprūstantį pasakojimą apie pirmąją meilę. Man P.T.Andersonas yra lyg šių dienų Stanley Kubrickas. Kiekvienas jo filmas vis kitoks, nepanašus į prieš tai buvusį, arti genialumo ribos.
6
„De Humani Corporis Fabrica“, rež. Lucienas Castaingas-Tayloras ir Véréna Paravel
Dokumentika, nerianti į teritoriją, kurią iki šiol retai žvalgė kino kameros: žmogaus kūną. Nerianti tiesiogine šio žodžio prasme, nes mikrokameros gremžiasi į smegenis, keliauja žarnų tuneliais, lenda į įsčias, atveria audinius. Bebaimiai ir stiprių nervų režisieriai stebi, kaip dirba kelių Paryžiaus ligoninių chirurgai, traumatologai, patologai ir viską rodo iš arti. Labai arti. Tačiau visa tai netampa savitiksliu knibinėjimusi po mėsas ir kaulus. Šalia anatomijos ekrane šmėžuoja šis tas daugiau. Pavadinkime tai siela. Nejauki, bet paveiki dokumentika.
