Tiesa, dešimtuke nėra puikių kūrinių „Interesų zona“, „Praeities šešėlis“ ir „Kryčio anatomija“. Pernai juos įtraukiau į 2023 metų geriausiųjų sąrašą, nes tąkart sau leidau topą sudaryti iš filmų, kurių dalis dar nebuvo rodyti Lietuvoje.
Pasiaiškinimus baigiau, eikime prie esmės.
10
„Piktoji“ („Wicked“), rež. Jon M.Chu
Šis miuziklas į dešimtuką pateko tikrai ne dėl to, jog neatrodyčiau kaip snobas, žiūrintis tik rimtą autorinį kiną. Metų pabaigoje pamatyta „Ozo šalies burtininko“ priešistorė, sukurta pagal garsų romaną, pasirodžiusį praėjus beveik šimtui metų nuo originaliosios L.Franko Baumo knygos, išties dovanojo reginį, kurį žiūrint apėmė tyras džiaugsmas. Viskas čia alsuoja senuoju geruoju Holivudo miuziklu. Nuo įsimintinų muzikinių numerių iki naivaus nuoširdumo, kurio nė su žiburiu neberasi didelėms auditorijoms kuriamame šiuolaikiniame pramoginiame kine.
Filmas rodomas kino teatruose.
9
„Perimtas ryšys“ („Intercepted“), rež. Oksana Karpovič
Prieš akis – nusiaubti Ukrainos miestai ir kaimai, o už kadro – rusų kareivių pokalbiai telefonu su namiškiais, giriantis apie žudymus, kankinimus ir plėšimus. Režisierei užteko tik tiek, jog sukurtų vieną paveikiausių praėjusių metų dokumentinių filmų. Žinoma, būtų galima sakyti, kad nuniokotos Ukrainos peizažai jau patys savaime yra pilni turinio ir kalba. Kad režisierė čia mažai ką pridėjo nuo savęs. Bet žiūrint kitus pastarųjų metų dokumentinius filmus apie rusijos invaziją, aiškiai matyti, kad norint prakalbinti siaubingus karo vaizdus ir išvengti didaktiškumo, plakatiškumo ir reportažo, reikia būti stebėtinai įžvalgiam.
Filmą rodo „ARTE“ televizija.
8
„Sesės“, rež. Laurynas Bareiša
Vertinu režisierius, kurie turi savo kino idėją ir lieka jai ištikimi nuo pirmo trumpametražio darbo. Kurie galvoja ne tik ką papasakoti, bet ir kaip tą padaryti. Antrame ilgo metro filme Laurynas Bareiša vėl pademonstravo, kad yra konceptualiai mąstantis režisierius, kuris sau kelia svarbius kūrinio struktūros klausimus ir nebijo laužyti tradicinio linijinio pasakojimo taisyklių. Svarbiausia – visa tai netampa savitiksliu eksperimentavimu, o visada žengia koja kojon su tema.
Filmą rodo „ŽMONĖS Cinema“.
7
„Pabaiga“ („The End“), rež. Joshua Oppenheimer
Pirma, po pasaulinį pripažinimą pelniusių dokumentinių filmų „Žudymo aktas“ ir „Tylos žvilgsnis“ režisierius pirmą kartą ėmėsi vaidybinio kino. Antra, pasirinko miuziklo žanrą. Trečia, sumanė pasakoti apie postapokalipsę. Ketvirta, viską patalpino į kamerinę erdvę – bunkerį po žeme. Ir kad maža nebūtų, pakvietė vaidinti ryškiausias kino žvaigždes – Tildą Swinton, Michaelą Shanoną, George’ą MacKay.
Atrodytų, filmas buvo iš anksto užprogramuotas nesėkmei. Šią mintį tik dar labiau pakurstė faktas, kad nei Kanai, nei Venecija, prestižiškiausi pasaulio kino festivaliai, filmo pas save taip ir neparodė. Žodžiu, mano asmeniniai lūkesčiai nuo aukščiausio laiptelio buvo nusiritę iki žemiausio.
Ir gerai, nes leido žiūrėti tikintis labai mažai ir tik vėliau, su kiekviena minute, įsimylint šį keistą, ambicingą, netobulą filmą. Kol tokie kuriami, tol kinas gyvas.
6
„Substancija“ („The Substance“) rež. Coralie Fargeat
Filmas vietą dešimtuke užsitarnavo už šių dienų siaubo kine vis rečiau pasitaikantį žanro grynumą. Imdamasi kūniškojo siaubo (body horror) žanro, režisierė nuo pradžios iki pabaigos žaidžia tik šio žanro rėmuose. Jai nerūpi herojų biografijos, praeitis, kokios nors patirtos traumos, už kurių dabar kabinasi daugelis siaubo kino režisierių, o jos kuriamas pasaulis turi mažai sąlyčio taškų su mūsų tikrove: viskas jame sintetiška, negyva, ryšku, perdėta. Ji atsisako visko, kas žanrui nereikalinga, ir lieka prie jo esmės, prie jo substancijos – kūno transformacijų ir iš to kylančio siaubo. O kas už siaubo? Už jo yra kritika jaunystės kultui ir vyrų pasauliui, kuris moterims primeta iškreiptus grožio standartus. Teisinga kritika, bet ne ji „Substancijoje“ man buvo įdomiausia.
5
„Svajonių atostogos“ („The Holdovers“), rež. Alexander Payne
Lietuviškas filmo pavadinimas, švelniai tariant, neturi nieko bendra su tuo, kas vyksta ekrane. Jei „atstumtieji“ ar „paliktieji“ skambėjo ne žiūroviškai, būtų tikę „Žiemos atostogos“, o dabar... Svajonių, tradicine šio žodžio prasme, filme mažai, nors pagrindiniai personažai svajojo ar bent jau tikėjosi, kad žiemos atostogas praleis įdomiau nei likimas jiems sudėliojo. Istorija apie mokytoją, mokinį ir virėją, priverstus kartu leisti laiką ištuštėjusioje mokykloje, gražus ir įsimintinas dėl nostalgijos praėjusio amžiaus 8 dešimtmečio kino estetikai, dėl talentingų aktorių ir karčiai saldžios intonacijos.
4
„Matadoro vienatvė“ („Tardes de soledad“), rež. Albert Serra
Kiekvieną kartą eidamas žiūrėti naujausio katalono filmo, jau žinau, kad tai bus akistata su meno kūriniu. Tokiu kūriniu, kurį žiūrint pirmiausiai įdomu mąstyti, kaip jis padarytas, ir tik paskui – apie ką jis. Matydamas žiaurius koridos vaizdus, žinoma, pagalvojau apie gyvūnų teises ir žmogaus tuštybę, bet, man regis, apie tai mažai mąstė pats režisierius. Ne žodinė didaktika jam svarbu, o pats vaizdas – kino alfa ir omega. Todėl Serra kinas priartėja prie tapybos darbų, kur pasakoja ne žodžiai, o potėpiai, spalvos, plastiškumas.
3
„Atmintis“ („Memory“), rež. Michel Franco
Nors pasaulinė premjera įvyko dar 2023 metais Venecijos kino festivalyje, kur filmas pelnė geriausio aktoriaus prizą, Lietuvoje jis buvo parodytas tik šiemet. Prisipažinsiu, kad po žiaurių ir atvirai šokiruojančių ankstesnių meksikiečio filmų, nesitikėjau išvysti tokio ramaus ir nuo dramaturgijos iki emocijų meistriškai sustyguoto kūrinio.
Tačiau didžiausia istorijos apie moterį, kurios atmintis siekia skaudžią praeitį, ir vyrą, kuris, priešingai, dėl demencijos viską pamiršta, stiprybė yra aktoriai Jessica Chastain ir Peteris Sarsgaardas. Tai šiais metais labiausiai į atmintį įsirėžę vaidmenys, gaila, kažkodėl visai pražiūrėti metų apdovanojimus dalinančių kino akademijų, gildijų ir asociacijų.
2
„Grand Tour“, rež. Miguel Gomes
Tai vienas tų filmų, kurio grožis ir esmė, man regis, atsiskleidžia ne iš pirmo karto. Režisieriaus drąsa nestatyti meilės istorijos ant tradicinių pasakojimo bėgių, o pasileisti nuo jų kaip tam pradžios traukiniui, vežusiam herojų Edvardą iš Singapūro į Bankoką, atpalaidavo sąmonę nuo bet kokių naratyvo taisyklių, nuoseklumo poreikio ir stalčiukų būtinybės. Filmas kvietė mėgautis asociatyvia pasakojimo tėkme, režisieriaus laisve ir vizija.
1
„Emilija Perez“ („Emilia Pérez“), rež. Jacques Audiard
Apie žiaurų Meksikos narkotikų kartelio vadeivą, svajojantį tapti moterimi, ir advokatę, padedančią šiai svajonei išsipildyti, pasakojanti „Emilija Perez“ Lietuvos kino ekranus pasieks sausį ir aš pavyzdžiu tiems, kurie filmo dar nematė. Nieko labiau nustebinusio šiemet nemačiau. Tai išties laisvas ir išradingas kinas. Visokios politkorektiškos socialinės dramos jau nusibodo iki gyvo kaulo. O štai čia – ir miuziklas, ir kriminalas, ir drama. Ir nuostaba, kad viskas ekrane veikia ir jaudina.
Kaip rašiau po premjeros Kanų kino festivalyje: „Audiard’as meistriškai sulydo kriminalą su miuziklu, žiaurumą su švelnumu, graikų tragedijos intonacijas su dabartinės šalies situacijos tragizmu. Tai nuo pirmų minučių įtraukiantis, energingas ir efektingas kinas, kurio estetinė pagava neužgožia temos – tiek apie žmogiškąją, tiek apie šalies dramą“.
