„Kai devynmetis pasako: „Kas buvo, tas buvo, o kas bus, tas bus. Kam čia svajoti apie tą ateitį...“, negali nesusimąstyti. Vaikai turi žiauriai daug išminties – tiek savo žinojime, tiek nežinojime, – savo dokumentinio filmo pašnekovais žavėjosi režisierė. – Per trejus metus buvau susitikusi su keliais šimtais vaikų, galiausiai nufilmavome septyniolika, iš jų dvylika pateko į filmą. Iš kiekvieno sutikto vaiko gavau labai daug pamokų – net iš tų, kurie po gana ilgo bendravimo galiausiai atsisakė filmuotis.“
Įkvėpta Vandos Juknaitės knygos „Tariamas iš tamsos“, G.Beinoriūtė vaikams prieš kamerą uždavė sudėtingus klausimus apie gyvenimo prasmę, meilę, kūrybą, santykius su kitais žmonėmis.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Giedrė Beinoriūtė |
„Perskaičiusi knygą, šiuo filmu norėjau nupiešti mūsų visuomenės vaizdą, pamatyti jį vaikuose lyg veidrodyje. Todėl ieškojau kuo įvairesnių patirčių turinčių vaikų – jų filme yra iš meno mokyklų, iš globos namų, iš socializacijos centrų, iš specialiųjų ir paprastų mokyklų. Yra ir neprigirdinčių, nematančių, – pasakojo filmo kūrėja. – Išklausiusi vaikus, sužinojau daug naujo ne apie vaikus, o apie žmones. Žmonės vieniši... Kaip sakė Sent Egziuperi, yra tik vienintelis svarbus dalykas – tai žmogaus ryšys su žmogumi. Šiuo filmu atliktas tyrimas tai patvirtino.“
Režisierė pasakojo, kad norėdama artimiau susipažinti su savo filmo herojais, kartu su jais praleido nemažai laiko: kartu ėjo į jų pamokas, lankėsi jų būreliuose ir namuose, kartu važiavo troleibusais iš mokyklos.
„Ir šokau, ir lipdžiau keramiką, ir krepšinį žaidžiau. Vienas didžiausių įspūdžių iš šio filmo kūrimo – pažintis su gestų kalba. Niekada neįsivaizdavau, kad tai yra tokio aukšto lygio kultūra!“ – atradimais dalijo G.Beinoriūtė.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Gediminas Gelgotas |
Anot jos, siužeto filme „Pokalbiai rimtomis temomis“ nereikėtų ieškoti, nes filmas montuotas muzikos ir ritmo principu, „jo dramaturgija yra džiazas“. Filmo kūrėjai pirmą kartą pakvietė bendradarbiauti perspektyvų jaunosios kartos kompozitorių Gediminą Gelgotą, kuris subtiliai įgarsino muzikos prašiusias filmo vietas.
„Pirmą kartą kūriau muziką kinui, nors to esu mokęsis Hamburge. Nors lengva nebuvo, bet įgarsinti šį filmą buvo labai gera, – neslėpė menininkas. – Daug muzikos yra vaikų intonacijose, jų tyloje, todėl muzikos nereikėjo daug. Mano manymu, gera kino muzika yra tada, kai publika jos negirdi, žiūrėdama filmą.“
Atsiverti prieš kamerą vaikams ir jaunuoliams nebuvo lengva, tačiau, kaip vėliau pastebėjo kūrybinė komanda, tai ir sukūrė tikrąjį kiną.
 |
| Kadras iš filmo/Filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“ |
„Vien žodžiai nieko nereiškia, labai svarbu, kaip jie sakomi, svarbios ir pauzės, ir kūno kalba. Iš pradžių jaudinomės, kai pokalbis sunkiai „eidavo“, kai reikėdavo po žodį traukti, bet vėliau, peržiūrėję medžiagą, supratom, kad vaiko galvojime, ką pasakyti, yra daug daugiau, nei jo pasakyme. Jei to nebūtų, nebūtų ir kino – būtų vien žodžiai“, – pabrėžė G.Beinoriūtė, į filmą įtraukusi ir vieną ištisą „nutylėjimą apie gyvenimą“.
Nors filme nusifilmavo vaikai ir jaunuoliai nuo 8 iki 16 metų, „Pokalbiai rimtomis temomis“ labiau skirti suaugusių žiūrovų publikai.
„Nors parodžiusi šį filmą vienai jo herojei ir iš anksto atsiprašiusi, kad jis bus liūdnas, po peržiūros išgirdau: „Jis visai ne liūdnas, o įdomus“, – šypsojosi režisierė, nekantriai laukdama, kaip naująjį jos darbą priims Lietuvos publika.
Vaikiškai išmintingas filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“ žiūrovų Lietuvos kino teatruose laukia jau nuo spalio 12 d.
