„Tolimas planas“ – maždaug taip principingas kritikas turėtų apibūdinti pagrindinį filmo herojų Donatą. Cecho viduje taip vadinami režisieriai, kurie nepriklauso kinematografo grietinėlei, bet ir nėra beviltiški mėgėjai. Donatas suvokia esąs vidutinybė ir reaguoja į tai adekvačiai – iš visų ir visko tyčiojasi visais jam prieinamais būdais. Jo niekas nejaudina ir jam niekas nerūpi. Jis jaučiasi išduotas mylimos moters, šalies, Dievo ir net savo širdies.
Talentas, kuris nesugeba savęs išreikšti, laisvė, kuri pati savęs nekenčia, kulka, kuriai nelemta pasiekti tikslo ir nuo to tik dar įnirtingiau šnypščianti. Susitikęs tokį žmogų, nori ką nors dėl jo padaryti, kažkaip palaikyti, bet… nevalingai susigūži tarsi gindamasis nuo smūgio, nors Donatas lygtai ir neužsimojo. Todėl kritikai su tokiais režisieriais nelinkę būti perdėm principingi ir pagarbiai juos vadina Egzistenciniais Antiherojais.
Naujoji Lietuvos režisierių karta jau sukūrė ištisą galeriją įvairių lietuviškų anti-herojų. Personažų su apverstais etiniais principais, iškreiptomis emocijomis ir siurrealistiškomis pasaulėžiūromis. Pagaliau ratas apsisuko ir patys režisieriai tapo tais išlepintais postmoderno personažais. Štai toks profesinis poslinkis ir savotiška postmoderno krizės išraiška. Pasaulis be tikslo, idealų ir, svarbiausiai, be herojų. Beprasmybė – pagrindinis „Myliu Kulką Tavo Širdyje“ motyvas. Kiekvienas privalo besąlygiškai priimti beprasmiškas žaidimo taisykles, antraip...
Ar verta aiškint, kodėl nepatartina šiais laikais gyventi širdimi, kuo pavojingas kilnumas ir altruizmas? Kiekvienas vienaip ar kitaip yra nudegęs ar apsigavęs... Taigi ir filmo veikėjai pasimokė iš savo nusivylimų ir tapo išmintingesni. Visi, išskyrus Mariją. Vien nuo tokio vardo antiherojui pakerta kojas.
Marijos atvirumas išprovokuoja atsiverti ir Donatą, parodyti visą savo įtūžį ir neviltį iki galo. Ir jam pavyksta. Pavyksta išleisti laukan savo vidinį niekšą, kaip pavyksta gal tik kartą per visą gyvenimą. Tai ne kūno nuogumas, o save pametusios sielos sąskaitų suvedimas – nuogumas iki galo, iki kraujo. Kaip ir priklauso antiherojui, Donatas vėl susimauna – Marija nekenčia to, ką jis daro, ir vis tiek jam simpatizuoja. Deja, Donatas paprasčiausiai nepajėgus emociniam ryšiui. Nusivylęs ir išsekęs, jis varo Marija nuo savęs.
Tačiau tai ne pabaiga, nes ne tik antiherojai, bet ir nūdienos herojai yra „be stabdžių“. Pasirodo ir kilnumas gali būti bekompromisis. Marija grįžta pas mylimąjį, kad padovanotų jam mirtį, nes tai, atrodo, paskutinis būdas susigrąžinti… ne, ne meile, o tik savigarbą. Ir visi kas savo gyvenime buvo sutikę tokius Donatus, pritars, kad tai ne taip jau ir mažai.
Tai taip nepanašu į meilę… Bet gal atėjo laikas ir protingiems žmonėms vieną kartą suklysti?
