Gamtos entuziastą, keliautoją ir kino kūrėją N.Vanier įkvėpė tikra prieš dvidešimt metų išgirsta istorija apie žmogumi-paukščiu vadinamo prancūzų gamtininko Christiano Moullec eksperimentą. Užauginęs nykstančių žąsiukų būrį ir taikydamas tam tikrą metodą, kurio dėka jaunikliai vyrą laikė motina ir todėl sekiojo iš paskos, lengvu lėktuvėliu skrisdamas paukščiams parodė saugų migracijos kelią nuo Švedijos iki Vokietijos.
Šią istoriją režisierius kiek pakoregavo. Sugalvojo Tomo personažą – paauglį, priklausomą nuo vaizdo žaidimų ir interneto. Jam vasaros atostogos gamtos apsuptoje tėčio fermoje atrodo tarsi košmaras. Be to, tėtis dar ir iš pažiūros kvanktelėjęs ornitologas. Jo gyvenimo projektas – išsaugoti nykstančią žąsų rūšį savo lengvu savadarbiu lėktuvėliu jas išmokant migruoti. Iš pradžių abejingas Tomas ilgainiui užmezga ypatingą ryšį su vienu iš sparčiai augančių žąsiukų. Netrukus tėvas su sūnumi leisis į nutrūktgalviškiausią kelionę paukščių migracijos keliais.
„Suteik man sparnus“ – ne tik graži tikrais faktais paremta istorija visai šeimai, tačiau ir priminimas apie mažėjančią laukinių paukščių populiaciją Europoje. Per pastaruosius trisdešimt metų dėl žmogaus įtakos senajame žemyne trečdalis jų išnyko.
Plačiau apie šio nuotykių filmo kūrimą Paryžiuje kalbuosi su jo režisieriumi N.Vanier.
– Filmą kūrėte pagal tikrą istoriją apie buvusį metereologą, gamtosaugininką C.Moullec.
– Taip, prieš dvidešimt metų C.Moullec įgyvendino eksperimentą su nykstančia žąsų rūšimi. Jį grindė teorija, kad gimę žąsiukai pirmą pamatytą padarą laiko savo tėvu ir nuo to momento jį sekioja iš paskos. Atsispirdamas nuo šios idėjos jis sumanė lengvuoju lėktuvu leistis į kelionę kartu su žąsiukais ir perprogramuoti jų natūralų GPS, kad paukščiai pasirinktų jo parinktą saugų maršrutą nuo Prancūzijos iki Norvegijos.
Tikrą istoriją papildžiau keletu fikcinių elementų – paauglio sūnaus personažu, sukūriau šeimos narių santykių liniją. Ši istorija galėtų būti ir dokumentika, tačiau aš pasirinkau vaidybinio kino formą.
– Kaip ir kada susipažinote su gamtosaugininku?
– Apie jo eksperimentą, kuris turėjo pakankamai didelį atgarsį, prieš dvidešimt metų sužinojau iš žiniasklaidos. Prieš trejus metus vienas draugas mane pakvietė išbandyti skrydį su Christianu jo pilotuojamu lengvuoju lėktuvu ir jį lydinčiais paukščiais. Tai buvo nepakartojama patirtis – gali juos pamatyti iš labai arti ir paliesti sparnus. Norėjau tuo įspūdžiu pasidalyti su žiūrovais. Tąkart įvykęs mano ir Christiano pokalbis tapo šio filmo pradžia.
– Kaip Christianas reagavo, kai pasakėte, kad norėtumėte sukurti filmą, kurio centre yra jis ir jo eksperimentas?
– Iš tikrųjų pats Christianas norėjo apie savo patirtis sukurti filmą, netgi buvo pradėjęs rašyti scenarijų. Jis dalyvavo visuose šio projekto etapuose. Iš pradžių nerimavo dėl minėtų fikcinių elementų, tačiau pamatęs galutinį rezultatą liko labai patenkintas. Suprato, kad išgalvotos detalės padės istorijai pasiekti platesnę auditoriją.
– Filme ornitologas griebiasi ne visai legalių būdų tam, kad jo tyrimas būtų įgyvendintas. Kaip manote, ar tikslas pateisina priemones? Kas jei jos ne visai legalios, peržengiančios įstatymus?
– Ši istorija šiek tiek siejasi su mano gyvenimu. Esu buvęs daugybėje sudėtingų kelionių Kinijoje, Mongolijoje, kitur... Daug kartų buvau priverstas apeiti galiojančias taisykles ar leidimus. Kartais reikia peržengti oranžinę, bet ne raudoną liniją. Nors filme Christianas pasielgia neteisėtai, jo poelgis neturi neigiamų pasekmių.
– Kada paskutinį kartą jautėtės nesaugiai, buvote atsidūręs pavojuje?
– Skraidyti tokiais lengvais lėktuvais kaip filme yra pakankamai pavojinga. Kai ieškojome lokacijų filmavimams, vieno skrydžio per fjordus metu, buvo tikrai baisoka. Oras ten gana neprognozuojamas.
– Kaip sekėsi dirbti su žąsimis? Kaip privertėte jas daryti tai, kas parašyta scenarijuje?
– Galėčiau sakyti, kad tai sudėtinga, tačiau tuo pačiu ir neįtikėtina. Iš tikrųjų žąsis galima dresuoti kaip ir šunis ir jos išmoks nueiti nuo taško A iki B, atsisėsti ir atsistoti. Tai labai įdomu, tereikia išmokti techniką. Vis dėlto, dirbti su vilkais buvo paprasčiau nei su žąsimis, nes pirmieji neskraido (šypsosi).
Vienas iš dalykų, kuriuos išmokau šio projekto metu, kiekvienas paukštis turi savo charakterį. Vienas drovus, kitas linksmo būdo, trečias – baikštus… Atrasti sau artimą favoritą nesunku.
– Ar tiesa, kad projekto metu buvo išgasdinta vienintelė Prancūzijoje laukinių flamingų kolonija? Pasaulio žiniasklaidoje pasirodė straipsniai apie 500 flamingų, palikusių lizdus su kiaušiniais. Rodos, vienas jūsų komandos narys nesilaikė taisyklių. Dėl jo kaltės iš atšalusių kiaušinių nebeišsirito jaunikliai.
– Taip, tai tiesa. Ieškodamas mūsų filmavimams tinkamų lokacijų pilotas be mūsų leidimo pateko į draudžiamą zoną Kamarge, kur peri flamingai. Šiuo metu vyksta tyrimas. Tikiuosi, kad pilotas bus atitinkamai nubaustas, nes suklydo.
– Esate aistringas gamtos mylėtojas ir keliautojas. Ar filmų kūrimas gali būti tvarus? Kaip to siekiate režisuodamas filmus?
– Buvau vienas pirmųjų kino kūrėjų, iškėlusių šį klausimą. Kiekviename projekte su departamentų vadovais mėginame rasti sprendimus, kaip mūsų darbas gali turėti kuo mažesnį poveikį aplinkai. Pavyzdžiui, siekiame mažinti CO2 pėdsaką.
Filmo „Suteik man sparnus“ seansai nuo kovo 21 d. vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Jonavoje, Utenoje, Tauragėje, Ukmergėje, Anykščiuose, Marijampolėje ir Druskininkuose.
