Žiūrovams įprastą Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) kiemelį pakeitė Valdovų rūmų kiemas. Ar pasikeitusi vieta yra vienintelė naujovė? Kaip ir praėjusiais metais, apie tai, kas šį sezoną laukia kino mėgėjų, teiravomės kino teatro „Pasaka“ direktorės ir KPŽ iniciatorės Gretos Akcijonaitės.
– KPŽ jau 7-eri metai. Kaip laikui bėgant renginys keitėsi?
– Keitėsi vietos – dabartinė yra trečioji. Pradėjome nuo „Piano.lt“ kiemelio, kraustėmės į ŠMC ir šiais metais bandysime renginį perkelti į Valdovų rūmų kiemą. Iš esmės idėja visiškai nepakito. Ji pasiteisino nuo pat pirmo karto, todėl ją plėtojame toliau.
Išlieka stabilu ir tai, kad norime kiną rodyti geriausia kokybe. Svarbu suprasti, kad tai nėra tiesiog vaizdo projektoriaus ir nedidelio ekrano pastatymas. Taip pat tai nėra įprastas kino teatras, nes jis yra lauke. Iš pradžių filmus rodydavome 35 mm juosta, nes buvo tik toks formatas, vėliau pradėjome rodyti DCP (aut. past. Digital Cinema Package) formatu.
Manome, kad Valdovų rūmų kiemas mums bus parankesnis, nes žmonių tilps daugiau – turėsime 700 vietų.
– O kodėl pakeitėte KPŽ vietą?
– Na, norisi išbandyti kitą vietą. Kita priežastis ta, kad ieškome tobulos erdvės, kuri atitiktų mūsų technines ir finansines galimybes bei poreikius. Svarbu, kad tai būtų uždara erdvė, kad būtų patogi vieta, kad mes netrukdytume kaimynams, kad žmonės galėtų jaukiai jaustis ir kad užtektų vietos. Praėjusiais metais ŠMC kiemelyje buvo seansų, kai negalėjome sutalpinti visų norinčiųjų. Manome, kad Valdovų rūmų kiemas mums bus parankesnis, nes žmonių tilps daugiau – turėsime 700 vietų. ŠMC kiemelyje statydavome apie 300 kėdžių, dalis žiūrovų įsitaisydavo ant pievutės. Taigi anksčiau tilpdavo perpus mažiau.
– Ar vilniečiams patinka žiūrėti filmus lauke? Ar žiūrovų daugėja?
– Susidomėjimas daug didesnis nei ankstesniais metais. Šiais metais jaučiame, kad visi labai laukia. Smagu, kai jauti, kad tavo pastangas vertina.
– Ar šių metų programa tęsia ankstesnių KPŽ seansų tradiciją?
– Taip, tęsia. Tradiciškai mes turime klasikos, naujų filmų, išankstinių premjerų, programą „Mylimiausi“, kurioje rodomi žiūrovų pamėgti ir galbūt dar nespėti pamatyti filmai, ir keletą ypatingesnių renginių, kur ne tik rodomas kinas, bet, pavyzdžiui, yra sugalvotas specialus aprangos kodas ar pristatymas.
Visada į KPŽ žiūrėjome kaip į renginį suaugusiems, nes seansai vyksta gana vėlai, bet šiais metais pabandysime surengti vieną seansą, į kurį pakviesime ir šeimas. Manau, kad šeštadienio naktį galima dalyvauti tokiuose renginiuose su šeima. Vaikai nori, o vėliau ilgai prisimena tokius naktinius žygius. Išsimiegoti juk galima kitą dieną. Taigi vieną rugpjūčio šeštadienį rodysime filmą, kuris yra tinkamas vaikams. „Phantom Boy“ (rež. Jean-Loup Felicioli, Alain Gagnol, 2015) yra be galo graži animacija. Pažiūrėsime, ar vaikams patiks toks formatas. Jeigu pasiteisins, tai tokių seansų rengsime daugiau.
– Pereikime prie filmų repertuaro. Gal galite plačiau apibūdinti kiekvieną iš programų? Ką bus galima pamatyti kiekvienoje iš jų?
– Išankstinės premjeros – tai filmai, kurie pasirodo vasarą, o mes juos parodome diena ar keliomis dienomis anksčiau, nei jie pasirodo kino teatruose. Programoje „Mylimiausi“ žiūrovai galės pamatyti tokius metų hitus kaip „Jaunystė“ (rež. Paolo Sorrentino, 2015), „(Ne)Tikros prancūziškos vestuvės“ (rež. Philippe de Chauveron, 2014), „Naujausias testamentas“ (rež. Jaco Van Dormael, 2015), neseniai pasirodžiusį „Belgica“ (rež. Felix van Groeningen, 2016) ir kitus filmus. Specialiuosius seansus apima kino klasikos programa, tai yra susitikimai su aktore Audrey Hepburn. Bus rodomi trys filmai su ja – „Atostogos Romoje“ (rež. William Wyler, 1953), „Pusryčiai pas Tifanį“ (rež. Blake Edwards, 1961) ir „Keistas veidelis“ (rež. Stanley Donen, 1957) – manau, po atviru dangumi, susižiūrės lengvai ir maloniai.
Kita solidi programa yra Krzysztofo Kieslowskio filmų trilogija „Spalvos“ – „Mėlyna“ (1993), „Balta“ (1994) ir „Raudona“ (1994). Šiais metais ši pavardė tikrai plačiai eskaluojama kino festivaliuose ir kino renginiuose, nes minimos 20 metų K Kieslowskio mirties metinės. „Spalvų“ trilogiją rodyti pasirinkome, nes, kiek prisimename, kartu visos dalys Lietuvoje dar nebuvo parodytos. Atsivežti šios programos filmus mums padėjo Lenkijos institutas ir Prancūzų institutas, kadangi tai yra ekskliuzyvūs ir be galo brangūs rodymai. Per šios trilogijos peržiūras norėtume įvesti rekomenduojamą aprangos kodą pagal spalvas – žiūrovų minia nusidažytų mėlyna, balta ir raudona spalvomis. Tai sustiprintų įspūdį, nes kiekvienoje iš trilogijos dalių spalvos ryškiai atsispindi.
Prie specialiųjų seansų norėčiau paminėti intriguojantį lenkų filmą „Tvanas“ (rež. Jerzy Hoffman, 1974). Jis yra restauruota Henriko Senkevičiaus istorinės epopėjos antros dalies ekranizacija. Nors rodysime šiek tiek sutrumpintą versiją, tačiau filmas išlieka gana ilgas – trijų valandų.
– Kodėl pasirinkote šį istorinės tematikos filmą?
– Visų pirma, patys Valdovų rūmai uždavė istorinį toną. Norime parodyti kaip kinas ir istorija tarpusavyje sąveikauja ir kaip kine galima atspindėti istoriją. Be abejo, tai bus lenkų istorijos versija. Kaip ir visur, istorija pasakoja kažkieno versiją. Tačiau šiame filme bus ir mūsų didikai Radvilos, ir lietuviškas kontekstas. Apskritai, kai domėjomės filmais, kurie būtų susiję su Lietuvos istorija, supratome, jog jų yra labai mažai. Taip pat šie metai yra paskelbti H. Senkevičiaus metais.
Jeigu reiktų rinktis tris filmus, tuomet tai būtų „Spalvų“ trilogija.
– Minėjote filmų premjeras. Gal galite papasakoti plačiau?
– Viena ypatinga išankstinė premjera bus vasaros gale. Tai – lietuvių ir suomių bendro filmo „2 naktys iki ryto“ (rež. Mikko Kuparinen, 2016) raudono kilimo verta premjera, mat atvyks visa kūrybinė grupė, tarp kurių pagrindinį vaidmenį atlikusi aktorė Marie-Josée Croze. Ji yra garsi pasaulinio lygio žvaigždė, laimėjusi Kanų kino festivalio auksinę palmės šakelę už vaidybą. Šio filmo premjera yra numatyta rugpjūčio 24 dieną.
Jau antrus metus mes organizuojame ekstremalių sportų kino seansus – banglenčių, vandenlenčių sporto ir t.t. Todėl tiems, kurie neišvyko prie jūros, rodysime filmą „View from a Blue Moon“ (rež. Blake Kueny, 2015).
– Visus repertuaro filmus pažiūrėti gali būti sudėtinga. Kurių filmų asmeniškai rekomenduotumėte nepraleisti? Kurios juostos atsirastų jūsų asmeniniame trejetuke?
– Jeigu reiktų rinktis tris filmus, tuomet tai būtų „Spalvų“ trilogija. Ją privaloma pažiūrėti, nes tai yra unikali galimybė. Nieks nežino, kada Lietuvoje ją bus galima dar kartą pamatyti. Iš tikrųjų jausmas po atviru dangumi žiūrėti kiną, o ypač klasiką, yra ypatingas, jis tikrai kelia šiurpuliukus. Tai yra ir nostalgiška, ir sukelia sentimentus, ir sustiprina filmo poveikį. Taigi vienareikšmiškai rekomenduoju pažiūrėti trilogiją, kurios viena dalis bus rodoma birželį, viena liepą ir viena rugpjūtį.
„Kinas po žvaigždėmis“ prasideda jau rytoj – birželio 16 d. Atidarymo filmu pasirinkta Williamo Wylerio romantinė komedija „Atostogos Romoje“ (1953) su Audrey Hepburn. Filme ji įkūnija princesę, pavargusią nuo savo pareigų naštos. Vieną naktį ji prasmunka pro apsaugą į miestą, kur netikėtai užsnūdusi susipažįsta su žaviu žurnalistu. Daugiau apie šį filmą ir apie visą „Kino po žvaigždėmis“ repertuarą galite sužinoti čia.
