Šios vasaros „Gilios upės tyliai plaukia“ repertuaro ašį sudaro nedidelė „Meno avilio“ kuruota programa, skirta sinefilijai ir kino žiūrėjimo praktikoms persvarstyti. Taip pat atsispiriant nuo bendruomeniškumo idėjos, organizatoriai prie programos sudarymo pakvietė prisijungti dar 11 organizacijų ir iniciatyvų tam, kad šis renginių ciklas stiprintų kino mylėtojų bendruomenę, skatintų diskutuoti apie kino patirtis, jų svarbą ir palaikytų kino kaip socialaus įvykio tradiciją.
Norėdami susipažinti su renginio partneriais ir jų perspektyva į „Gilios upės tyliai plaukia“ programą – kalbiname „Skalvijos“ kino centro edukacinių projektų koordinatorę Gretą Ramanauskaitę.
– Šiais metais „Skalvijos“ kino akademija dalyvauja „Gilios upės tyliai plaukia“ programoje pristatydami kelis seansus. Papasakokite plačiau apie jūsų pristatomą turinį ir kodėl manote, jog jis yra aktualus būtent dabar?
Greta Ramanauskaitė: „Gilios upės tyliai plaukia“ programoje jau antrus metus vyksta „Skalvijos“ kino akademijos laukiamiausi ir kartu didžiausi renginiai, tokia auditorijai kino teatro salėje tiesiog netilptų! Jaunųjų kūrėjų filmai, audiovizualiniai kūriniai po Liubarto tiltu svečiuojasi du kartus – liepą rengiamos baigiamųjų darbų, o rugpjūtį vasaros stovyklos rezultatų peržiūros.
Šie seansai – kultūrinė patirtis visiems žiūrovams: vyksta jaunųjų kūrėjų premjeros, susiburia filmavimo komandos, susitinka buvę, esami ir būsimi skalvijukai, apdovanojamas geriausias baigiamasis darbas, sukasi 16mm juostos ir skamba moksleivių sukurta muzika. Ryškiausias „Skalvijos“ kino akademijos peržiūrų akcentas yra žiūrėjimo ir buvimo kartu patirtis.
– Šių metų „Gilios upės tyliai plaukia” programoje svarstoma apie sinefiliją ir kino žiūrėjimo praktikas. Klasikinė sinefilijos samprata sieja meilę kinui su pačia kino žiūrėjimo patirtimi, kaip bendruomeniška veikla. Kaip manote, ką dabartyje reiškia meilė kinui ir kaip keisis žiūrovo santykis su kinu, kino žiūrėjimo praktikos?
Greta Ramanauskaitė: Kūrybiškų ir užsidegusių jaunųjų kūrėjų apsuptyje galima pažinti kiek kitokią meilę kinui, nei tą, kuri tvyro kino teatro salės ore. Čia meilė kinui – ne tik pagarbus susižavėjimas iš tolo, o noras susipažinti iš arti, suprasti, dekonstruoti, mokytis iš proceso, iš kūrėjų ir įsivaizduoti save jų vietoje, savo vardą titruose.
– Renginys jau ne pirmą vasarą vyksta netradicinėje erdvėje – po Liubarto tiltu Vilniuje. Ar manote, kad tokių netradicinių miesto erdvių įveiklinimas veikia filmų žiūrėjimo patirtį?
Greta Ramanauskaitė: „Skalvijos“ kino akademijos bendruomenei Patiltė taip prilipo, kad iš dalies net negalime jos vadinti netradicine erdve.
Miesto erdvių ir kultūros susijungimas sukuria nesurežisuojamą patirtį – kiekvienas pro šalį einantis ir pasiliekantis žiūrovas tampa seanso dalimi, ją papildo. Iš pradžių atrodo keista, kad netradicinėse erdvėse vykstančios filmų peržiūros gali taip organiškai įsilieja į miestiečių gyvenimą, bet sudalyvavus bent viename seanse – abejonių nelieka, tai unikali kino žiūrėjimo patirtis. „Skalvijos“ kino akademijoje mokosi 15–18 metų moksleiviai, jiems, kaip jauniesiems kūrėjams, taip pat labai svarbios atviros, jų kūrybą priimančios erdvės.
– Kodėl manote svarbu, jog „Gilios upės tyliai plaukia“ repertuaras yra sudarytas 12-os skirtingų organizacijų? Ir ką tai reiškia skirtingoms bendruomenėms bei žiūrovui?
Greta Ramanauskaitė: Daugelis esame išsiilgę kultūrinių patirčių ir jose ypatingai svarbaus bendrumo. Tai svarbu ne tik renginių dalyviams, bet ir organizacijoms – tai ne taip ir dažnai pasitaikanti galimybė dirbti kartu ir dalintis patirtimi. Kiekviena organizacija į renginius kviečia savus žiūrovus, kurie po Liubarto tiltu atranda daug daugiau perspektyvų, temų, patirčių, taip augame ir auginame vieni kitus, kartu, tai puikus būdas megzti kultūros dialogus.
Skalvijos“ kino akademija rugpjūčio 25 d., trečiadienį 21 val., pristato vasaros stovyklos metu sukurtus filmus. Nemokamos filmų peržiūros „Gilios upės tyliai plaukia“ po Liubarto tiltu vyks iki ketvirtadienio, rugpjūčio 26 dienos.
