Filme „Audra“ paraleliai pasakojamos dviejų moterų istorijos, Ramų įprastos dienos rytą Miriam be jokių įrodymų suimama už prekybą žmonėmis. Smurtas, kurį ji tuomet patyrė, paliko gilų randą jos gyvenime. Adela dirba kloune keliaujančiame cirke. Prieš dešimt metų jos gyvenimas negrįžtamai pasikeitė. Kiekvieną naktį prieš pasirodymą ji prisimena savo dingusią dukterį Moniką.
Miriam – viena iš nekaltųjų, kuri prekybos žmonėmis darbus išpirko savo gyvenimu. Žmonės kaip ji, vadinami „mokėtojais“ – atsitiktinai parinktais meksikiečiais, kurie įkalinami už nusikaltimus, kurių niekada nepadarė. Anksčiau su nusikalstamu pasauliu nieko bendro neutrėję žmonės vieną dieną sužino, kad rytoj į darbus nebegrįš ir bus perkelti į kalėjimus. Korumpuota policija taip renkasi taškus – gerina pagautų nusikaltėlių statistiką, kuria vėliau viešai didžiuojasi. Tuo metu tikrieji prekeiviai žmonėmis grobia ir parduoda socialiai pažeidžiamiausius gyventojus.
Užtenka gyventi skurdžiai
Filme „Audra“ režisierė pasakoja dvi istorijas. Pirmojoje – oro uosto darbuotoja Miriam, kuriai pranešė, kad rytoj į darbą grįžti nebereikės ir patarė rasti, kas galėtų pasirūpinti jos vaiku ilgesniam laikui. Po kiek laiko ji ir keli kiti žmonės buvo perkelti į kalėjimą, kur būsimuosius kalinius apsauginiai pasitiko ginkluoti mačetėmis ir automatiniais ginklais.
Pasak režisierės, tokių kalinių yra tūkstančiai, o jų atranka – beveik atsitiktinė. Užtenka būti nepasiturinčiu. „Jie dažniausiai yra žmonės, kurie negali sau leisti gero advokato paslaugų, dažnai jie nekalba ispaniškai ar net nemoka skaityti, nes niekada nesimokė,“ – savotišką atrankos sistemą apibūdino režisierė.
Tai patviritna ir jos filmo herojė. Vos atvykusi į kalėjimą moteris bendravo su advokatu ir prokuroru, kurie tiesiai pasakė, kad jai skirti kaltinimai nėra pagrįsti, tačiau „valdžiai reikia rezultatų“.
Žmonių kalinimas – verslas
Miriam balsą galima girdėti už kardo. Be žiaurių kankinimų ir pažeminimų, kuriuos patiria visi įkalintieji, ji taip pat užsiima ir gyvenimo už grotų aritmetika. Pirmas žingsnis – apsauginiams iš kalinių „išmušti“ jų artimųjų kontaktus, kad gimines būtų galima šantažuoti – reikalauti pinigų už įkalintųjų saugumą. Pradinė kaina – 5000 Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dolerių.
Sukrapščius šiuos pinigus prasideda kassavaitinės įmokos – po 500 JAV dolerių per savaitę. „Tai didžiuliai pinigai bet kuriai mažas pajamas turinčiai meksikiečių šeimai. Miriam šeimoje jos pensininkas tėtis, kuris dirbo taksi vairuotoju, per mėnesį uždirbdavo 500 JAV dolerių. Visa jos šeima buvo finansiškai paveikta,“ – skaičius patikslino režisierė T.Huezo.
Miriam gyvenimą kalėjime apibūdino keliomis detalėmis. Vienas pirmųjų plakatų, kuriuos moteris pamatė kalėjime, buvo su užrašu „Visi užėję – pamirškite viltį“. Pagrindinė kalėjimo valiuta buvo baimė, o bet koks rūpestis įkalintuoju tebuvo verslas: esi reikalingas, kol esi gyvas, nes už mirusįjį šeima nebemokėtų.
Tragedija cirke – dukters netektis
Antroji filmo herojė Adela pasakoja sarėmius pajutusi dar pasirodymo metu. Cirke klounu dirbusi moteris to nesureikšmino – pabaigė programą, nusivalė kosmetiką ir išskubėjo į ligoninę, kur už parankės griebė paskutinę darbo dar nepabaigusią gydytoją. Ji ir priėmė gimdymą.
Taip gimė Monika – vėliau pažangia studente tapusi mergina, kuri vieną dieną iš paskaitų taip ir negrįžo. Vietiniai, jos draugai ir policija ieškojo merginos, tačiau per pastaruosius dešimt metų toli nepasistūmėjo. Pradėjusi nusikaltėliams minti ant kulnų Adela sulaukė grąsinimų, tačiau tiek jos dukros skriaudėjų, tiek teisėsaugos pastangos vaisių nedavė. Tebuvo aišku viena – mergina greičiausiai įdarbinta prostitute ir negali pasprukti.
Režisierė pasakoja, kad net tarptautinę auditoriją pasiekęs filmas nepaskatino pasikeitmų: „Adela 10 metų privalėjo laikytis griežtų saugumo taisyklių, nes sulaukė grasinančių skambučių. Moteris įvairioms žiniasklaidos priemonėms davė interviu apie savo dingusią dukrą, tačiau jokių apčiuopiamų pokyčių tai nepaskatino“.
Nepadėjo net Jėzus
Monika turėjo artimą bičiulį – Jėzų. Jis aktyviai prisidėjo prie paieškų, dažnai pasirodydavo kartu su policija ir padėdavo šukuoti apylinkes. Kurį laiką jis užsitarnavo Adelos simpatiją, kol vieną dieną moteris savarankiškai išsiaiškino, kad patikimu atrodantis jaunuolis greičiausiai ir perdavė Moniką prekeiviams žmonėmis. Sukrėta moteris informavo policiją, tačiau kaip ir daugeliu atveju – ji negali nieko padaryti.
„Audra“ pasibaigia Adelos uždegtomis žvakelėmis, kurios liepsnoja prie dviejų nuotraukų – Monikos ir Jėzaus, Dievo sūnaus, atvaizdų. Moteris pastaruosius dešimt metų meldžiasi, kad jos dukra vieną dieną grįžtų namo. Kol kas nei šventosios, nei teisėsaugos jėgos moters prašymų negirdi.
Filmą „Audra“ galite pamatyti festivalio „Nepatogiame kine“ metu Šiauliuose, lapkričio 4 d. 19.30 Ch. Frenkelio viloje.
https://youtu.be/EPxXzolGr6Q
