Iki paimant į rankas kamerą, vos po mokyklos į Aziją išvykusiam būsimajam kino kūrėjui, keliaujant po žemyną, teko dirbti karvių ganytoju, aliejaus gamintoju ir tradicinės kinų medicinos gydytoju. Įsikūrus Honkonge, užsimezgė dešimtmečius trunkanti draugystė ir kūrybinis bendradarbiavimas su režisieriumi Wong Kar-Wai’jumi. Ch. Doyle'as filmavo stipriausius Wong Kar-Wai’jaus filmus – „Meilės laukimas“ („In the Mood for Love, 2000), „Laimingi kartu“ („Happy Together“, 1997), „Puolę angelai“ („Fallen Angels“, 1995), „Čiongčingo ekspresas“ („Chungking Express“, 1994), taip pat dirbo su Jimu Jarmuschu, Gusu Van Santu, Edwardu Yangu ir neseniai Čilėje baigė filmuoti naujausią Alejandro Jodorowskio filmą.
Paskutiniame filme „Honkongo trilogija“ („Hong Kong Trilogy: Preschooles, preoccupied, preposperous“), kurio dalis finansų surinkta „Kickstarteryje“, Doyle'as imasi režisūros ir siekia atiduoti Honkongui ir jo žmonėms tai, kas jį „per tiek metų įkvėpė ir sukūrė kaip žmogų“.
Įtampa dėl Honkongo salos, specialiojo administracinio regiono pietinėje Kinijos Liaudies Respublikos dalyje, autonomijos ir ateities neslūgsta jau daugelį metų. Iki 1997 m. Honkongas buvo britų kolonija, po to atiduota Kinijai. Pagal sutartį 50 metų salai suteikta visiška autonomija, tačiau gyventojai baiminasi, kas atsitiks 2047-aisiais sutarčiai pasibaigus, mat Kinija siunčia itin grėsmingus signalus. 2014 m. kino Honkongo gyventojų pasipiktinimas dėl vis stiprėjančio laisvės suvaržymo – prasidėjo protesto akcijos, kurios išaugo į „Occupy Central“, dar vadinamą „skėčių revoliucijos“ pilietinį pasipriešinimo judėjimą. Dešimtys tūkstančių žmonių užtvėrė pagrindinius kelius, taip paralyžiuodami finansinį miesto rajoną. Vienas iš šiuos itin svarbius Honkongui įvykius filmavusių žmonių buvo Christopheris Doyle'as.
Įamžindamas protestuotojus kino kūrėjas vengė dramatiškų kadrų, kurie tiktų žinių reportažams – fiksavo kasdienes gatvėse įsikūrusio palapinių miestelio detales ir kalbėjosi apie jaunų žmonių gyvenimą ir lūkesčius. Nusprendęs iš šios medžiagos sukurti filmą, suprato, kad perteikti Honkongo gyventojų jausenas to neužteks. Pilietinis judėjimas tapo tik vienu iš filmo epizodų ir taip filme atsirado trys dalys, susitelkiančios į trijų kartų atstovus: ikimokyklinukus, studentus ir senolius. Į festivalio „Kino pavasaris“ programą „Aš esu hibridas“ patekusi juosta jungia vaidybinio ir dokumentinio kino elementus: tikrų Honkongo žmonių istoriją, pasakoja jų pačių balsais.
Kartą esate pasakęs: „Jeigu tikrai esi susipainiojęs – tapk kino kūrėju.“ Ar dėl to ir pradėjote dirbti kine?
Žinoma! Galiu netgi pasakyti, kad kuo ilgiau dirbu, su tuo daugiau painiavos susiduriu. Vienintelis būdas išsivaduoti iš jos išsivaduoti – pradėti kurti naują filmą.
Jau daugelį metų dirbate kino operatoriumi. Gal galite apibūdinti savo kinematografinę kelionę? Kas Jus šiame darbe ar netgi tam tikram gyvenimo būde žavi?
Mane labiausiai traukia tai, kuo galima dalintis tik meilėje arba kine. Šioje kelionėje pačiam darant ir patiriant kitų daromas klaidas, dalinantis savo norais ir girdint kitų troškimus, įgyvendinant įvairias idėjas ir bendraujant su žmonėmis, daug ką supratau. Pavyzdžiui, atradau savyje tai, kas užpildo daugelį mano asmenybės spragų. Man be proto patinka laikyti kamerą, judėti ir dirbti su aktoriais. Buvimą šalia aktoriaus galima pavadinti šokiu (beje, tai dar vienas mano gyvenimo malonumų). Ir staiga oras, laikas ar dar kažkas, ko negali suvaldyti, šokį nutraukia ir vėl priverčia galvoti „atsistojus ant kojų“ ir priimti apgalvotus sprendimus. Negalėčiau sugalvoti geresnio laiko praleidimo būdo, nei tai, ką šiuo metu veikiu. Mano gyvenimas ir mano darbas yra vienas ir tas pats.
Ar pradėjus režisuoti keitėsi Jūsų požiūris į kiną?
Nevisai, tai tik kita kepurė. Dirbdamas operatoriumi, susiduri kone su visais filmo „departamentais“: su tiek skirtingų režisierių, aktorių, šviesos ir produkcijos dizaino žmonių, kad daugmaž žinai, kaip viskas kine vyksta. Panašiai kaip ir režisierius. Vienintelis rimtas skirtumas yra projektų skaičius. Per tą patį laikotarpį operatorius gali turėti žymiai daugiau kino projektų nei režisierius, kuris yra prisirišęs prie kuriamo filmo.
Honkonge filmavote daugiau nei 15 filmų. Kaip kiekvieną kartą atrandate vis kitą „kampą“ ir būdą pavaizduoti tą patį miestą?
Filmavau bent dešimt filmų maždaug dešimties minučių atstumu nuo savo namų. Miesto skleidžiama energija labai stipri, todėl kažkas visuomet patraukia mano dėmesį. Bandydamas įsigilinti į kiekvieno filmo poreikius, esu paskatintas žvelgti kuo atidžiau ir netgi kitomis akimis. Taigi netgi tai, kas man yra įprasta, gali pasirodyti nauja, šviežia ir gyva.
Mes neturėjome nei pinigų, nei laiko pakeisti sienos spalvos arba laukti kol saulė atsidurs reikiamame aukštyje.
Jūsų režisuotas filmas „Honkongo trilogija“ vienuose festivaliuose pristatomas kaip vaidybinis, kituose kaip dokumentinis. „Kino pavasaryje“ šis filmas pateko į programą„Aš esu hibridas“. Ką manote apie ribas tarp filmų tipų? Ar vis dar svarbu jas brėžti? Kaip tuomet apibūdintumėte „Honkongo trilogiją“?
Didis dabartinio kino meno periodo privalumas tas, jog ribos nyksta. Kai kurių puikių filmų, žavyzdžiui: „Badas“ („Hunger“, rež. Steve McQueen, 2008), „Skafandras ir drugelis“ („The Diving Bell and the Butterfly“, rež. Julian Schnabel, 2007), „Mėlyna“ („Blue“, rež. Derek Jarman, 1993) – kūrėjai, atėję iš meno pasaulio, tapo kino režisieriais. Ne vienas dokumentinis filmas, tarkime „20 000 dienų Žemėje“ („20,000 Days on Earth”, rež. Iain Forsyth, Jane Pollard, 2014), turi daugybę vaidybinio kino elementų. Netgi tokie populiarūs filmai, kaip „Frida“ (rež. Julie Taymor, 2002) naudoja daug skirtingų technikų perteikti emociją ir istoriją. Pavyzdžių galėčiau išvardinti daug daugiau, bet esmė ta, kad ribos tarp filmų tipų nykimas yra tiesiog puikus dalykas, ir džiaugiuosi, kad mano filmas sukelia nepatogumų galvojant kokiam tipui jį priskirti.
Aš esu sukurtas Honkonge. Miesto energija, spalvos ir intymumas sukūrė mano filmus.
Kaip suradote ir atrinkote žmones, kurių pasakojimus girdime filme?
Mūsų komanda ir nepaprastoji filmo prodiuserė Jenny Suen praleido itin daug laiko nesėkmingai kalbindami žmones. Tiesiog ėjome ir ieškojome – taip suradome žmones ir tokia buvo filmo pradžia. Kai kalbinamųjų istorijos mus sudomindavo, judėdavome pirmyn, bandydami sukurti erdvę ir kontekstą, kurie įtrauktų ir praplėstų tai, kuo jie su mumis pasidalijo.
Gal galite papasakoti apie filmo vizualinę kalbą?
Daug metų dirbu kine, taigi tam tikri Honkongo ribotumai, mažas biudžetas ir suspausti laiko limitai mane išmokė rasti geriausią sprendimą esamoje situacijoje. Mes neturėjome nei pinigų, nei laiko pakeisti sienos spalvos arba laukti kol saulė atsidurs reikiamame aukštyje. Darėme tai, ką galėjome, o ne tai, ką iš tiesų būtume norėję daryti. Taip organiškai ir gimė būtent toks vizualinis filmo stilius.
Jūsų filmas klausia, kas yra Honkongas ir kas yra honkongietis. Kas skiria jį nuo bet kokio kito miesto gyventojo?
Kas skiria atėnietį nuo tselonikiečio? Pats miestas ir kaip žmogus jį jaučia. Dar „šaknys“, kurias esi įleidęs į savo mylimą miestą. Kai kuriems žmonėms tai yra viskas, ką jie turi. Manau, taip pat svarbu, kaip mes patys save matome tame mieste. Mūsų pačių tapatybė mieste ir miesto tapatybė, kurią puikiai pažįstame ir vertiname. Būtent tai mūsų filmas ir nori pasakyti – didžiuokis savo miestu ir tuo, kas esi.
„Honkongo trilogija“ taip pat kalba apie bendruomenę ir tai, ko reikia bendruomenei susiburti. Kaip bendruomeninis jausmas pasikeitė po „Occupy Central“ judėjimo?
Dabar jautiesi, jog nesi vienas. Jauti, kad tavo žodžiai nepaklys, o bus išgirsti. Dabar supranti, kad mes visi esame toje pačioje „mėšlinoje valtyje“, ir tai suteikia energijos veikti. Labiau pasitiki kitais ir jautiesi labiau susivienijęs.
Filmuodamas „Occupy Central“ dalyvius užfiksavote laukimo būseną. Laukimą galimą įžvelgti ir kitose filmo dalyse. Ko laukia Honkongo gyventojai?
Dauguma laukia, kada laimės loterijoje, nes gyvenamasis plotas beprotiškai brangus. Taip, laukimo momentas filme yra, bet būtent todėl, kad mes tikimės, jog filmas yra ne apie laukimą. Mums laukiant, Kinija tikrai nelauks, o imsis veiksmų. Jeigu nieko nedarysime – mums „šakės“ – pralaimėsime ir išnyksime. Taigi filmas skatina nelaukti, o išreikšti savo išskirtinumą ir didžiuotis tuo, kuo esame. Kalbėti drąsiai ir atvirai bei dainuoti garsiai.
Dabar supranti, kad mes visi esame toje pačioje „mėšlinoje valtyje“, ir tai suteikia energijos veikti.
Jūsų filmas yra meilės laiškas Honkongui ir jo žmonėms. Honkongas taip pat yra pagrindinis filmo personažas. Ką šis miestas jums reiškia asmeniškai?
Aš esu sukurtas Honkonge. Miesto energija, spalvos ir intymumas sukūrė mano filmus. Honkongo neonai nušviečia mano naktį, o mažos erdvės užpildo mano akių „objektyvą“.
