Šį komišką tikrovės persidengimą su fikcija, kuriame tikri režisieriaus gyvenimo faktai ir įvykiai jungiasi su išgalvotais, įvertino Lietuvos kino ir teatro režisierius Ignas Jonynas. Dalinamės jo komentaru apie netikėtą žanrinį čekų kūrėjo eksperimentą.
79-erių čekų kino veteranas Janas Nemecas paskutiniame savo filme-atsisveikinime elgiasi taip, kaip ir pridera Šveiko šalies klasikui. Jis sukuria savo alter ego Jan John ir prasineša su buitine kamera per savo biografiją. Juokingai, pankiškai ir šiek tiek melancholiškai.
Turbūt nėra nieko ironiškesnio nei pažiūrėti į savo gyvenimą vestuvių filmuotojo akimis. Sumaišyti realybę su fantazija, kiną su „happeningu“, save su išgalvotu herojumi. Tuomet žiūrovas jau pradeda abejoti, ar iš tikro Janas prašė Ivankos tarpininkauti, gaunant jos vyro Donaldo Trumpo rėmimą naujajam savo filmui, ar tikrai įrodinėjo sovietiniam saugumiečiui, kad Franzas Kafka yra pats tikriausias kapitalizmo griovėjas, o iš amerikiečių klerko gavo vizą grįžti namo tik dėl to, kad važiavo laidoti komunizmo.
Šis filmas – eklektiška bufonada, balansavimas tarp tikro ir išgalvoto, kur nebesupranti, ar tai ištrauka iš gyvenimo, ar iš kino. Ko gero, tiesa kažkur pusiaukelėje. Įdomiausia, kad 2016 metais miręs Janas Nemecas taip ir nepamatė šio filmo-testamento, kurį užbaigė jo bičiulis režisierius Tomas Kleinas.
