Pernai gegužę „Skalvijos“ ir Italų kultūros instituto surengtoje retrospektyvoje buvo pristatyti 6 Antonioni darbai – susvetimėjimo trilogija ir trys garsūs filmai, sukurti ne Italijoje. Tarp trilogijos, kurią sudaro juostos „Nuotykis“, „Naktis“ ir „Užtemimas“, ir svetur nufilmuotų filmų įsiterpia „Raudonoji dykuma“, pirmas meistro spalvotas filmas ir ketvirtas, kuriame pagrindinį Džiulijanos vaidmenį sukūrė režisieriaus mūza ir žmona Monica Vitti. Pora kartu praleido dešimt metų.
Palyginus su ankstesniais, Vitti vaidmuo „Raudonojoje dykumoje“ buvo emociškai intensyviausias. Apie aktorės ir režisieriaus tandemą sausio 14 d. vakarą plačiau papasakos kinotyrininkė Mantė Valiūnaitė.
„M. Antonionio filmą „Raudonoji dykuma“ ilgai įvardindavau kaip mylimiausią savo filmą iki tol, kol supratau, kad vieno tokio nebegaliu išskirti. Šis filmas mane taip giliai sujaudino ir dėl savo temų, ir dėl emocinio krūvio, bet labiausiai dėl fantastiškos Monicos Vitti vaidybos, be kurios jis nebūtų toks, koks yra. Antonionio partnerystė su šia aktore ilgametė, nuostabūs ir jo kūriniai „Užtemimas“ ir „Naktis“. Prisimenu, kad apie „Raudonąją dykumą“ rašiau esė stojamiesiems į kino studijas Londone. Sekmadienį trumpai pasidalysiu savo įžvalgomis apie šį kūrinį ir apie Antonioni ir Vitti darbą kartu“, – filmą komentuoja kinotyrininkė.
1954–1964 m. Italijoje buvo ekonominio pakilimo metai. Atsigavimo laikotarpis, prie kurio ženkliai prisidėjo naftos industrija. 6 dešimtmetyje Ravenoje, kur vyksta „Raudonosios dykumos“ veiksmas, prasidėjo naftos perdirbimo procesai. Būtent šiame Šiaurės Italijos uostamiestyje Džiulijana, fabriko vadybininko žmona, bando atgauti pusiausvyrą ir susitaikyti su vienatvės kupinu gyvenimu pilkame industrine dykuma virstančiame mieste. Sutiktas inžinierius suteikia jai šilumos ir vilties.
„Raudonojoje dykumoje“ autorius nenutolo nuo savo kūrybos temų – susvetimėjimo, vienatvės, atsiskyrimo, todėl šį filmą galima laikyti minėtos trilogijos tęsiniu. Antonioni visuomet domino ateitis. Šiame filme jis pasirinko tuo metu neįprastą poziciją – į industrializaciją jis žvelgia ne kaip į neigiamą procesą, kuris sukelia taršą, žalą sveikatai, bet priešingai, rodo, kad pagrindinė problema yra žmonių nesugebėjimas prisitaikyti prie greitai besikeičiančios aplinkos.
Didžiausia naujovė „Raudonojoje dykumoje“ – spalvos, kurias režisierius panaudojo itin sumaniai tarsi tapytojas. Tai, kaip jaučiasi filmo personažai, pasako supanti aplinka – gatvės, laukai, medžiai ir pastatai. Dalis jų buvo nudažyti pilka, rusva ar juoda spalva. Net vaisių pardavėjo karutis su visomis gėrybėmis buvo nupurkštas pilkai. Antonioniui nereikėjo natūralių spalvų, jis vaizdavo spalvas tokias, kokias jas mato jo filmo herojai.
Koloritas taip pat perteikė veikėjų savijautą – pavyzdžiui, industrinėje aplinkoje Džiulijana dėvi žalią paltą. Ši spalva simbolizuoja ramybę ir harmoniją, kurios jai taip reikia, ir kontrastuoja su aplinkui esančiais fabrikais, išryškina atskirtį.
Antonioni filmuose viskas pasakoma vaizdu. „Raudonojoje dykumoje“ operatorius naudojo lęšius, kad sukurtų nesufokusuotą, neryškų vaizdą. Filmuojant plačiu kampu atsiveria heroję supanti tuščia erdvė, kuri išryškina jos vienatvę. Kitas svarbus elementas – estetika. Net ten, kur jos tikimasi mažiausiai – industriniame kraštovaizdyje.
„Jei nebūčiau tapęs režisieriumi, būčiau architektas, arba, galbūt, tapytojas. Kitaip tariant, manau, kad esu tas, kuris turi daugiau ką parodyti nei pasakyti“, – yra sakęs Antonioni.
Filmo „Raudonoji dykuma“ pavadinimas neturi konkrečios reikšmės. Režisieriui jis tiesiog patiko. Antonioni manė, kad pabaigęs filmą pavadinimą galės paaiškinti, tačiau taip neatsitiko.
„Raudonoji dykuma“ „Skalvijoje“ bus rodoma sausio 14, 28 ir vasario 4 d. Sausio 14 d. filmą pristatys kinotyrininkė M. Valiūnaitė.
Nuo 2014 metų „Skalvijos“ kino centras rengia pasaulio kino klasikos rodymus Vilniuje ir kituose miestuose. Filmus pristato kino kritikai, autorinius filmų plakatus kuria dizaineriai.