Jau kovo 19 d. prasidėsiantį festivalį perkėlus į namų kino rodymo platformas, A.Ramaška interviu 15min pasakoja, su kokiais iššūkiais teko susidurti organizatoriams, kas šiemet laukia žiūrovų ir dėl ko festivalis patirs daugiausia finansinių nuostolių.
– Planą B – festivalio filmų perkėlimą į namų kino platformas – turbūt buvote numatę iš anksto? Prieš kiek laiko pradėjote apie tai svarstyti?
– Pradėjome apie tai galvoti iš karto, kai tik sužinojome apie pirmuosius koronaviruso atvejus Europoje. Festivalio industrijos renginio „Meeting Point – Vilnius“ vadovė Alessandra Pastore yra italė, ji pirmoji iš visos mūsų komandos susidūrė su šia situacija. Labai aiškiai supratom, į ką tai virsta ir kokios pasekmės gali būti.
Visų pirma, pradėjome planuoti, kaip elgsimės dėl konferencijos. Ieškojome įvairiausių variantų, bet kadangi didžiąją dalį industrijos renginio sudaro užsienio svečiai, įgyvendinti renginį buvo rizikinga. Todėl visų pirma turėjome priimti sprendimą „Meeting Point – Vilnius“ nerengti.
Tuo pačiu pradėjome dėliotis potencialias grėsmes ir dėl festivalio: kaip rengsime festivalį be svečių, kaip rengsime festivalį, jei baiminsis žiūrovai, ir kaip rengsime festivalį, jei bus paskelbtas karantinas? Laukėme sprendimo, dėl to, kaip mums elgtis, konsultavomės su valdžios atstovais ir institucijomis.
Nors bandėme ruoštis, tam, kas įvyko, pasiruošti iš anksto nelabai įmanoma. Per dieną turėjome staigiai persiorientuoti. Buvo priimtas sprendimas, kad nepasiduodam ir tęsiam pažadą žiūrovams.
Ėmėmės mišraus sprendimo būdo. Dalį filmų, tuos, kuriuos galim, bandom parodyti namų kino platformose, o kiti filmai, vos galimybei atsiradus, bus pristatomi kino teatruose. Tarp jų: „Švyturys“, „Maradona“, „Mirusieji nemiršta“, „Bangos“, taip pat 9 salės filmai. Kino teatruose bus rodoma dalis filmų, kuriuos bus galima pamatyti ir namų kino platformose, nes yra žmonių, kurie nori pamatyti filmus dideliame ekrane.
Tai buvo be galo skausminga procedūra komandai, kuri sunkiai išgyveno tai, kad negalime festivalio surengti tokio, kokį jį suplanavome. Tai yra visi metai darbo. Ir dėl to skaudu. O ir mes patys visada esame už didelius kino ekranus ir patirtį kino ekrane.
Tai buvo be galo skausminga procedūra komandai, kuri sunkiai išgyveno tai, kad negalime festivalio surengti tokio, kokį jį suplanavome.
– Ką vis tik reiškia perkelti festivalio filmus į namų kino platformas? Kokius veiksmus festivalio darbuotojai turėjo – o galbūt ir tebeturi – atlikti, kad filmai pasiektų žiūrovus?
– Visų pirma, reikėjo susitarti su namų kino platformomis ir perdėlioti susitarimus. Tuomet programos sudarytojai turėjo persiderėti su kiekvieno filmo kūrėjais, prodiuseriais, pardavimų agentais – ar jie leidžia mums rodyti filmus namų kino platformose.
Tuomet laukė didelis techninis iššūkis, kadangi visus filmus reikia konvertuoti, reikia viską iš naujo paruošti rodymui. Nes fiziškai tai, kas tinka kino teatrui, nėra tinkama namų kino platformoms. Todėl reikėjo dalį komandos perorientuoti į techninius darbus. Taip pat turėjome papildomai nuomotis įrangą, serverius, kad užtikrintume, jog spėsime maksimaliai greitai filmus paruošti ir sukelti į platformas.
Labai tikimės ir žiūrovų supratingumo bei palaikymo, nes visi filmai vienu metu negalės atsirasti platformose – tai įvyks pamažu.
– Ar, jūsų žiniomis, yra buvę kitų festivalių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių tokią praktiką turėjo taikyti?
– Mūsų žiniomis, tokių festivalių nėra. Mes esame turbūt pirmieji, taikantys šią praktiką – nežinau, ar pasaulyje, bet Europoje tikrai. Mes ir turbūt Roterdamo festivalis buvom tie, kurie jau keletą metų eksperimentavo su namų kino platformomis. Tokia praktika šiemet mums labai pravertė, nors apimtys ir visai kitos.
Mes esame turbūt pirmieji, taikantys šią praktiką – nežinau, ar pasaulyje, bet Europoje tikrai.
Gavau žinių iš kolegų Kopenhagoje, kad festivalis „CPH:DOX“ irgi keliasi į internetinę platformą, bet jie naudoja „Festival Scope“ – platformą, kuri daugiau skirta profesionalams. Jų sprendimas geras, bet, manau, kad mūsų pasirinkti sprendimai yra daug šiuolaikiškesni ir priimtinesni žiūrovams.
– Ar žiūrovai šiemet gali dar ko nors tikėtis be filmų peržiūrų internete?
– Bandome suvaldyti liūdesį ir išlaikyti optimizmą, būti maksimaliai kūrybiški ir ieškoti sprendimų. Jų yra daug. Turime padaryti ir atidarymo ceremoniją, pakviesti žmones kurti šventę savo namuose. Toliau ieškom sprendimų, kaip galėtume surengti pokalbius su filmų kūrėjais, kad žiūrovai turėtų galimybę pabendrauti su jais ir užduoti klausimus.
Taip pat vyks konkursinė programa, žiuri nuotoliniu būdu dirbs savo darbą ir išrinks nugalėtojus bei juos apdovanos.
Ieškome būdų, kaip galime žiūrovus pasiekti ir padovanoti jiems dovanas, planuotas įteikti festivalio metu kino teatruose – kaip pristatyti dovanas jiems į namus? Manau, kad atsiras ir daugiau kūrybiškų sprendimų.
Manom, kad šiuo metu mūsų misija yra daug platesnė. Žinom iš savo kolegės Alessandros, kuri jau tris savaitės yra karantine, kad būti namuose yra psichologiškai sunku. Tikimės, kad galime žmonėms padėti išbūti tą laiką ir įpūsti šiek tiek optimizmo.
Viena iš mūsų atidarymo žinučių taip pat bus ir tai, jog solidarizuojamės su visu kultūros lauku. Mes turime šiaudą, už kurio bandome kabintis, bet yra daug mūsų kolegų, kurie kol kas neturi jokių galimybių. Bandome juos įkvėpti, visam kultūros sektoriui dabar reikalinga visų pagalba. Tie patys kino teatrai yra uždaryti, jiems tai labai didelis smūgis. Koncertuojantys muzikantai, meno galerijos, teatrai ir visi kiti – visiems mums dabar yra labai sunku. Norisi, kad ta situacija mus visus suvienytų ir vieni kitiems pasistengtume padėti. Ir, svarbiausia, išlaikytume žmogiškumą.
Mes turime šiaudą, už kurio bandome kabintis, bet yra daug mūsų kolegų, kurie kol kas neturi jokių galimybių.
– Kai dar prieš karantiną paaiškėjo, jog kultūros renginiai turės būti atšaukti, sakėte, jog kol kas pasakyti, kokie finansiniai nuostoliai laukia, dar anksti, tačiau suma, tikėtina, sieks kelis šimtus tūkstančių eurų. Galbūt dabar situacija tapo šiek tiek aiškesnė? Kas sudarys didžiąją dalį finansinių nuostolių?
– Tiesą pasakius, situacija kol kas netapo aiškesnė, nes yra labai daug įsipareigojimų, kuriuos vis dar bandom išsaugoti – tiek su viešais, tiek su privačiais partneriais. Kai kurių netesybų padengti nereikės dėl to, kad situacija yra force majeure. Tad tie nuostoliai kažkiek mums patiems gali sumažėti. Bet mūsų didžiausias turtas ir didžiausios išlaidos vis dėlto yra žmonės.
Kokie bus nuostoliai, galėsim žinoti tik po festivalio. Mūsų biudžeto sudėtinės dalys – visos praktiškai po 30 proc. – yra viešieji rėmėjai, privatūs rėmėjai ir žiūrovų bilietai. Jeigu žiūrovai žiūrės filmus namuose, tikėtina, kad tie nuostoliai bus mažesni. Priešingai, jei peržiūrų nebus daug, nuostoliai gali būti ir labai dideli.
Mūsų didžiausias turtas ir didžiausios išlaidos vis dėlto yra žmonės.
– Ar šių metų festivalis gali turėti įtakos ateities „Kino pavasariams“? Kalbu tiek apie finansinius nuostolius, tiek apie sprendimą filmus kelti į internetines platformas.
– Labai geras klausimas. Kokią įtaką tai padarys mums? Dabar sunku pasakyti. Kol kas dar negalvojame apie ateitį, dabar koncentruojamės į tai, kaip įgyvendinti šį festivalį.
Faktas tas, kad mes vis tiek matome festivalį kaip socialinį reiškinį, kai žiūrovai patirtis išgyvena kino teatruose, būdami kartu. Nemanau, kad tai turėtų labai stipriai keistis ateity. To reikia ir mums ir, tikiu, žiūrovams.
