Tokius filmus žiūri sekmadienio rytą per televiziją, valgydamas vakarykštės picos likučius, bandydamas pamiršti praėjusios savaitės nesėkmes ir patikėti būsimosios pergalėmis. Su bobslėjaus vėjeliu.
Vienas iš į šią kategoriją patenkančių filmų – režisieriaus bei aktoriaus Dexterio Fletcherio „Erelis Edis“, pasakojantis tikrais faktais paremtą istoriją apie Edį Edwardsą (aktorius Taronas Egertonas), nuo pat mažumės svajojusį patekti į olimpines žaidynes. Kelias iki gražios svajonės įgyvendinimo buvo ilgas ir sunkus – vaikystėje Edis sunkiai sirgo, o ir pasveikus sportas nesisekė taip gerai, kaip to norėjosi.
Pats Eddie Edwardsas interviu BBC teigė, jog šiame filme tėra apie 5 proc. tiesos.
Tačiau nepaisydamas paniekinančių trenerio frazių ir tėvo nepritarimo, Edis nusprendė tapti šuolininku su slidėmis. Ir nesvarbu, kad tai viena pavojingiausių sporto šakų, o Edis anksčiau to niekad nėra daręs – Didžioji Britanija tuo metu neturėjo šuolininkų su slidėmis komandos, todėl tai buvo tiesiausias kelias į olimpiadą.
Edis puola įnirtingai treniruotis ir šiaip ne taip susiranda trenerį, buvusią šuolių su slidėmis žvaigždę Bronsoną Peary (aktorius Hugh Jackmanas), dabar skendintį alkoholizmo liūne. Taip prasideda finišo tiesioji į 1988 m. žiemos olimpiadą.
Filmo dramaturgija taip pat laikosi ant seno kaip pasaulis pagrindo – abu personažai desperatiškai siekia vyriško autoriteto pritarimo.
Istorija graži. Gaila tik, kad išgalvota. Pats Eddie Edwardsas interviu BBC teigė, jog šiame filme tėra apie 5 proc. tiesos. „Kinas – tai tik graži iliuzija,“ – sakysite, ir aš būsiu priversta sutikti. Kol tik toji iliuzija veikia ir nesiskelbia esanti tikra istorija ar bent jau yra per sprindį geresnė už ją. Tačiau filmo scenaristų iš dyko buvimo sukurtas šabloninis Edžio trenerio Bronsono –„kieto bičo“ su cigarete dantyse ir viskio stiklu rankoje – įvaizdis toli gražu neprideda originalumo ir drąsos filmui, kuris pasakoja apie kur kas daugiau barjerų, nei jų iš tiesų buvo atletiškesnio ir daugiau patirties turėjusio tikrojo Erelio Edžio kelyje.
Filmo dramaturgija taip pat laikosi ant seno kaip pasaulis pagrindo – abu personažai desperatiškai siekia vyriško autoriteto pritarimo. Skausmingai naivus, tikrą žmogų su tikromis emocijomis vargiai primenantis Edis viliasi sulaukti tėvo pripažinimo, o charizmatiškasis Bronsonas – dar vieno išgalvoto personažo, savo buvusio trenerio rankos paspaudimo. „Erelyje Edyje“ jie abu gaus autoritetų išrišimą ir galės ramiai gyventi toliau. Nes ramiai gyventi galima tik taip.
Herojui taip pat reikia antagonisto. Geriausia – ne vieno, geriausia – visų likusių olimpiadoje dalyvaujančių sportininkų!
Jei kuriamas primityvus vyro portretas, taip pat šabloniškai turėtų būti konstruojami ir moterų personažai, kurie šiame filme yra tik antraplaniai. Visad Edį ir jo svajones palaikiusi mama filme tėra perdėm švelni ir maloni būtybė, o baro, kuriame uždarbiauja Edis, savininkė – seksuali pagyvenusi vilkė. Dar svarbesnė tampa Bronsono kuriama šuolių su slidėmis ir seksu su moterimi analogija. Ne šiaip hipotetine moterimi, o aktore Bo Derek. Jei žiūrovui trūksta fantazijos, Hugh Jackmanas šią itin skoningą metaforą dar ir suvaidina.
Herojui taip pat reikia antagonisto. Geriausia – ne vieno, geriausia – visų likusių olimpiadoje dalyvaujančių sportininkų! Štai čia atsiranda ir arogantiški norvegų šuolininkai, ir „sužvaigždėjęs“ suomis, ir nugirdyti pasiryžę savos delegacijos nariai. Visi nemyli Edžio, bet Edis nepasiduoda.
„Erelis Edis“ žaidžia per daug atsargiai. Jame telpa visos prasčiausios žanro klišės, bet neatsiranda vietos portretui, o įkvepianti istorija čia rodosi visai išsikvėpusi.
Ko dar trūksta iki sekmadienio ryto televizinio filmo? Greito „Rokio“ treniruočių montažo, iliustratyvaus garso takelio ir herojiškumo dvasios. Šįkart ji sutelpa į frazę „svarbu dalyvauti, o ne laimėti“. Svarbu siekti svajonės, tikėti savimi, mylėti tai, ką darai. Tuo vadovavosi tikrasis Erelis Edis ir tai – išties uždeganti, veržlios sporto dramos verta istorija, tačiau ja patikėti žiūrovui būtų lengviau, jei bent kiek pasitikėjimo būtų parodę ir filmo autoriai.
„Erelis Edis“ žaidžia per daug atsargiai. Jame telpa visos prasčiausios žanro klišės, bet neatsiranda vietos portretui, o įkvepianti istorija čia rodosi visai išsikvėpusi – kas jau kas, o šis filmas tikrai nepasiryžęs didžiajam šuoliui nuo tramplino.
