Medininkų tragedija – nepagydoma žaizda
Po filmo peržiūros savo jausmais pasidalijo Šarūnas Orlavičius, vieno iš žuvusiųjų pareigūnų sūnus. Jo teigimu, „Postą aušroje“ buvo itin sunku žiūrėti:
„Tai sunkiausias filmas, kokį esu matęs. Bet tikrai džiaugiuosi ir noriu padėkoti visai kūrybinei komandai, nes aš buvau tas, kuris gimė kaip tik tais metais. Bet aš išgyvenau, o jūs man, nemačiusiam ir nesupratusiam anų laikų, leidote suprasti, kas iš tiesų ten vyko. Taip, mano tėvą vaidino kitas žmogus, bet tik po filmo supratau, kad jis buvo aktorius.“
„Tikiuosi, kad šiuo filmu jūs pasidalinsite mokyklose per istorijos ir pilietiškumo pamokas“, – pridūrė jis.
Tai pačiai pamainai priklausęs Rimantas Kazokevičius 15min teigė, kad to meto nuotaikos ir vaizdai buvo puikiai perteikti.
„Man šiandien vėl pavyko prisiliesti prie to žiaurumo, ką jausdavome ir girdėdavome per kiekvieną pamainą, – sakė jis. – Nežinau, ko buvo galima tikėtis, bet buvau tikras, kad vaizdai sugrįš į mūsų sąmonę. Kas ir įvyko.“
R.Kazokevičius pritarė minčiai, kad ši žaizda nepagydoma. „Jausmai išlieka, galbūt kažkiek prislopsta gyvenimo sūkuryje. Bet kiekvienais metais jie sugrįžta – juk jau 30 metų švenčiu savo antrąjį gimtadienį.“
I.Šimonytė: „Šie paprasti žmonės parodė tai, kas mumyse gyvena nuolat“
Ministrės pirmininkės teigimu, filmas „yra labai vertingas darbas“ ir pasidalijo keliomis mintimis:
„Šie metai Lietuvai yra labai sudėtingi, bet ne tik dėl kelių krizių vienu metu. Dalis jų – tiesiogiai susijusios su pareigūnų darbu. Šiais metais mes minime keletą tikrai sunkių jubiliejų – ar tai būtų 1941 metų birželio 80-etis, ar 1991 metų du 30-ečiai, ženklinantys visiškai neseniai už valstybę sumokėtą kainą.“
Pasak jos, Sausio 13-osios istorija yra „arčiau mūsų visų“, tą dieną „jaučiame bendrystės efektą“: „Daugelis mūsų tuo metu vis kažkur buvo, net ir vaikai tame dalyvavo asmeniškai.“
Prisimindami Medininkų tragediją, „mes kalbame apie žmones, kurie buvo keliese prieš beprotišką ir nežmonišką sistemą“. „Jie buvo keliese ir negalėjo remtis į nieką kitą, kaip tik tuos kelis, buvusius tame pačiame vagonėlyje“, – sakė ji.
„Kai visiškai neseniai teko kelis kartus lankytis pasienio užkardose, žiūrėjau į tai, ką dabar turi mūsų pareigūnai, ir palyginau jį su vagonėliu, kuris šiandien yra memorialinė relikvija. Net ir su visa didele fantazija įsivaizduoti anuomet buvusias darbo sąlygas yra labai sunku...
Atrodo, kad ir aš, keliolika metų gyvenusi sovietijoje, žinau apie biurų darbą, girdėjau kaip arkliai žviegiančius telefonus. Tačiau įsivaizduoti tą nusiteikimą, drąsą ateiti, atsistoti keliese ir neišeiti, kai po pirmo karto atvažiuoja uazikas žvėrių, yra be galo sunku.
Dabar mes susikremtam ir supykstam dėl šimtus tūkstančius kartų mažesnių dalykų. Bet esu tikra, kad šie paprasti žmonės parodė tai, kas mumyse gyvena nuolat ir yra patikrinama išskirtinių aplinkybių. Ačiū Dievui, kad dabar jos nėra net arti to, kokios buvo tuo metu“, – sakė I.Šimonytė.
Medininkų tragedija – per mažai įsisąmoninta
A.Lygnugaris 15min išryškino, kad „Postas aušroje“ – tai filmas apie žmonių pasirinkimą.
Pasiteiravus, kas buvo sudėtingiausia kuriant šį filmą, jis teigė:
„Visų pirma – tai kraujuojanti žaizda. Todėl kažkokių netikslumų negali būti. Kita vertus, man vis skauda pagalvojus, kad žmonės renkasi profesiją, galinčią atnešti mirtį. Juk jie visi tą jautė – skausmą, daužymą, nepriteklių... Abejočiau, ar šiandieninis 20-etis pasirinktų mirtį.“
Tuo metu filmo prodiuseris Edmundas Jakilaitis: „Tikiu, kad Medininkų tragedija yra nepakankamai įsisąmoninta. Dabarties žmonės nelabai supranta, kokiomis sąlygomis dešimtojo dešimtmečio pradžioje dirbo pareigūnai. Tad šio filmo idėja yra visa tai atskleisti“, – teigė jis.
Po peržiūros pirmasis žodį tarė policijos generalinis komisaras Renatas Požėla:
„Visų pirma – dėkoju už šį istorinės atminties šedevrą, kuris sugrąžino mus visus į tą laikotarpį, suteikė galimybę pirmą kartą pamatyti tai, kas buvo. Turbūt kaip ir kiekvienas žiūrėdamas šį filmą jautėme lengvą drebuliuką, akyse buvo ne tik skausmo, bet ir pasididžiavimo šiais vyrais ašaros. Jie žuvo už tai, kad šiandien mes kurtume ir vėl kovotume.“
