Festivalyje B. Augustas pristatys diskucijas apie eutanaziją keliančią dramą „Rami širdis“. Tai itin emocionali vienos šeimos istorija. Sparčiai progresuojančia, nepagydoma ir reta liga serganti motina Ester nutaria surengti atsisveikinimo vakarėlį su šeimos nariais ir po jo išgerti mirtiną vaistų dozę. Prieštaringi artimųjų jausmai ir įtampa dar labiau pagilina abejones dėl motinos apsisprendimo.
Trumpas interviu su režisieriumi.
Kaip nusprendžiate, kad tam tikra istorija yra verta filmo?
Galvoje visada turiu viziją. Spėju, kad tai yra visų skaitytų knygų ar matytų filmų prisiminimai. Tai ypatinga atmosfera, kurią sunku apibūdinti, bet ji lieka su tavimi tol, kol jos neperkeli į filmą. Viskas sukasi apie istoriją, bendravimą, veikėjus. Ar tai ne instinktas? Jei būnu apsėstas tam tikros istorijos ar personažų, jei turiu didelį norą ir jausmą, kad visa tai reikia perkelti į ekraną, tada negaliu to sustabdyti. Viskas turi būti skubu – kitaip neveikia.
Koks scenarijus yra geras?
Visų pirma, tai buvo puikus scenarijus, bet ir turėjo tam tikrų neparašytų dalykų „tarp eilučių“. Kad scenarijus būtų geras, reikalinga vieta interpretacijai. Jei viskas surašyta scenarijuje, geras aktorius gali pasakyti: „Bet man nėra čia ką veikti, gi viskas parašyta.“ Scenarijuje būtina erdvė aktorių interpretacijai. Auditorija nori to, kas sukelia susidomėjimą, intrigą – tuomet jie gali patys užpildyti tas scenarijaus „eilutes“. Žiūrovai pajaučia, kada tu juos įsileidi. Jei gerbi auditorijos jausmus, gali įtraukti ją į veiksmą.
Aš – tarsi dirigentas. Turiu žinoti, kaip visiems atlikti tą patį kūrinį. Jei jaučiuosi neužtikrintas, arba jei aktoriai jaučia, kad nežinau, ką darau – tada jie praranda pasitikėjimą.
Daugelį metų kuriate filmus. Ko išmokote dirbdamas su aktoriais? Kaip gauti geriausią rezultatą?
Jei dirbu su supratingais aktoriais, dažniausiai jie stengiasi bendradarbiauti. Geri aktoriai tampa savo vaidmenų ambasadoriais. Jie nuolat kažką pasiūlo arba pasakoja dalykus, apie kuriuos net nebūtum pagalvojęs, nes jie mato personažą iš savo požiūrio taško, todėl klausia visiškai skirtingų dalykų. Iš vienos pusės, aktoriai yra panašūs, nes tai visada toks pat procesas – artėjimas prie personažo. Iš kitos pusės, jie skirtingi: vieni nori kalbėti ir daro tai. Jie jaudinasi, todėl jiems reikia bendrauti. Kiti aktoriai ištaria vos vieną žodį ir jei, kas nors nepavyksta, labai išgyvena ir pyksta. Reikia stiprinti jų pasitikėjimą. Tai tarsi asmenybių skaitymas. Man reikia jas palaikyti ir nukreipti tinkama linkme.
Daug laiko praleidžiu su aktoriais dar prieš filmavimą, nes filmavimo aikštelėje diskuotuoti laiko nėra. Jei aktoriai nuo pat pradžių, žino, ką ir kaip daryti, tuomet esi pasiruošęs filmavimui. Žinoma, aš darau daugybę klaidų, bet esu atviras klausymuisi. Aš – tarsi dirigentas. Turiu žinoti, kaip visiems atlikti tą patį kūrinį. Jei jaučiuosi neužtikrintas, arba jei aktoriai jaučia, kad nežinau, ką darau – tada jie praranda pasitikėjimą.
Kaip sekėsi dirbti su filmo „Rami širdis“ aktoriais?
Tai buvo puiki galimybė padirbėti su tikrai gerais danų aktoriais. Ghita Norby – ji Danijos aktorių karalienė. Stipri moteris, bet tuo pačiu turi tos motiniškos šilumos. Tu patiki ja, kaip šeimos galva, filme. Paskambinau jai su pasiūlymu vaidinti „Ramioje širdyje“ ir ji pasakė: „Suvaidinsiu, ką tik nori.“ Kitos dvi aktorės, vaidinančios labai skirtingas dukteris Heidi ir Sanne – kino veteranė Paprika Steen – tokia šiuolaikiška ir absoliučiai tinkama šiam vaidmeniui, ir įstabus kylantis talentas – Danica Curcir. Ji – visiškai nuostabi.
„Ramioje širdyje“ nagrinėjama savanoriškos mirties – eutanazijos tema. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?
Klausimas, ar padėti žmonėms, kurie kenčia, numirti, man yra orumo klausimas. Danijoje dėl to vyksta didžiulės diskusijos. Paradoksas: mes turime teisę gyventi, bet neturime teisės nuspręsti savo pačių mirties. Tai priklauso valdžiai. Šiuolaikinės medicinos dėka, gyvename ilgiau, tačiau yra labai daug žmonių, kurie smarkiai serga ir kasdien kenčia vis daugiau skausmo. Apie tai svarbu diskutuoti. Tikiuosi auditorija, žiūrėdama filmą, pamąstys apie tai. Taip pat svarbu pažymėti, kad filmas nėra vien tik apie mirtį. Pirmiausia – tai šeimos istorija, kalbanti apie žmonių santykius.
Filmas – itin emocingas, bet nėra sentimentalus. Kaip to pavyko išvengti?
Nekenčiu globėjiškų filmų, ypatingai tokia tema, kaip ši. Šis drama kupina emocijų, bet mes tikslingai siekėme, kad ji netaptų sentimentali. Man patiko paskutiniam savaitgaliui susirenkančios šeimos idėja. Tą savaitgalį visi santykiai ir konfliktai tampa akivaizdūs, nes tai ekstremali, nepatogi situacija. Istorijoje jaučiama įtampa, tarsi nuolat tiksėtų laikrodis.
Parengta pagal Filmmaker Magazine ir Danish Film Institute medžiagą.
