Moldavijoje pastatyta juodoji komedija pasakoja apie Marianą (akt. Constantin Puscasu) – sąžiningą, intelektualų choristą, įsimylėjusį mažo miestelio gražuolę Veroniką. Tam, kad svajonės apie šeimos sukūrimą virstų realybe, Marianui reikia „atsistoti ant kojų“. Bilietą į laimę jis ketina nusipirkti perparduodamas traukinio vagoną su 50 tūkstančių pasagų.
Tačiau jo planams koją pakišą Petro, vietinis apsukrus spekuliantas, mokantis pasipelnyti iš svetimų nesėkmių. Belaukiant filmo premjeros pusiau rimtai, pusiau juokais kalbamės su Petro personažą sukūrusiu aktoriumi Ion Sapdaru.
– Kaip manote, koks yra Petro laimės receptas?
– Petro – didelis optimistas. Dilme vaizduojamas gyvenimas Moldavijoje, anot jo, ir yra tikrasis šios šalies veidas. Jis vienintelis vadina daiktus tikraisiais jų vardais. Petro nesistengia romantizuoti to, ką mato prieš save. Anaiptol, jis jaučiasi geriau, kai gyvenimas teturi vieną plokštumą. Ir jos jam užtenka per akis.
– Regis, Petro iš visų trijų personažų pasiseka labiausiai, ir, panašu, jog to priežastis – ganėtinai patrauklus sandėris su savo sąžine. Kaip galėtumėte tą santykį apibūdinti ir ar tikite, kad realybėje jis galėtų atnešti rezultatų?
– Dar ir kaip! Gyvenime teko matyti tokių machinacijų, kurios pranoksta ir Petro vaizduotę, ir jo sąžiningumą. Tų machinacijų dėka ne vienas tapo milijonieriumi. Tačiau, jei nori sėkmingai naudotis tomis apgavysčių schemomis, turi gebėti absoliučiai atsiriboti nuo savo sąžinės. Petro tam turi talentą.
– Filmo personažai ieško būdų kaip prasimanyti pinigų ir be sąžinės skrupulų vieni kitus apgaudinėja. Tačiau visi turi bendrą priešą – valdžią. Kas vis dėlto yra valdžia ir koks geriausias būdas su ja sugyventi?
– Negali būtų geri santykiai su valdžia, kuri leidžia išsivystyti tokiems individams kaip Petro. Tačiau, kita vertus, ir tokios istorijos, ir tokie personažai gali egzistuoti tik tuomet, kai valdžia yra priešas.
– Ką jūs pats galvojate apie Petro, ar manote, kad tokiems kaip jis priklauso ateitis?
– Nenoriu tikėti, kad jiems priklauso ateitis, tačiau tokie žmonės dar ilgai bus šalia mūsų.
– Kai kūrėte Petro personažą, kokiais asmeninio gyvenimo epizodais labiausiai rėmėtės?
– Nesusidūriau su sunkumais šioje srityje. Tokio tipo žmonių pažįstu nemažai, jų visur pilna. Ir teatre, kur dažniausiai dirbu, ir gatvėse ar net tramvajuose. Pažįstu ne vieną Petro ir kiekvieną dieną turiu su jais trintis šonais.
– Kas jums yra laimė ir ar galima sukurti laimę pasaulyje, kuriame gyvena filmo „Kartą Rytų Europoje“ herojai?
– Kaip kažkada sakė Puškinas: „Kaip danguje, taip ir žemėje laimės nėra“. Kaip „inteligentiškai“ išsireikštų Petro, laimė – tai niekalas, nepasisekęs ir nepasiekiamas objektas. Jam laimė yra nusipirkti klasišką kostiumą, rūkyti cigarus ir gerti šaltą alų restorane, paskambinti kam nors ir pasigirti, kad susikrovei nemenką sumelę. Turiu prisipažinti, kad visiškai jį suprantu. Toks štai jis – tikras laimės kūdikis.
