Antrasis dokumentinis filmas „Seksas dėl miško“ („Fuck For Forest“), rodytas „Kino pavasaryje“, laikomas daugiausia kartų pasaulyje rodytu lenkišku dokumentiniu filmu 2013 metais. Britų žurnalas „Dazed and Confused“ jį išrinko vienu iš dešimties inovatiyviausių dokumentinių filmų, sukurtų per pastaruosius metus.
Šiais metais „Kino pavasaryje“ bus galima išvysti naujausią režisieriaus darbą „Visos nemiegotos naktys“ („All These Sleepless Nights“), kuris prestižiniame Sandanso kino festivalyje buvo apdovanotas už geriausią režisūrą. Filme M. Marczakas atsigręžia į naktinį Varšuvos gyvenimą dviejų jaunuolių – Krzysztofo ir Michało – akimis. Skaudžių praeities traumų draskomame mieste jauni dvidešimtmečiai bando atrasti save ir išnaudoti visas gyvenimo galimybes.
– Lenkų kino kritikas Tadeuszas Sobolewskis „Visas nemiegotas naktis“ palygino su Andrzejaus Wajdos „Nekaltais burtininkais“. Jo filmas yra apie labai specifinį istorinį momentą. Ar jūsų filmas taip pati turi istorinį, politinį aspektą?
– „Visos nemiegotos naktys“ neturi jokių tiesioginių sąsajų su politika, bet, žinoma, kai kuriais atvejais tai yra labai politinis filmas. Mūsų šalies ekonomika per pastaruosius 25 metus tolygiai augo. Bet kai apie tai pamąstai (po Antrojo pasaulinio karo), mes buvome okupuoti daugiau nei 50 metų, ir mums pagaliau pavyko išsilaisvinti. Tačiau prireikė dar 15 metų, kad atsistotume ant kojų.
Mano karta augo šiais dviem laikotarpiais. Mūsų tapatybė buvo mišinys to, ką paveldėjome iš komunizmo, ir to, ką pasiėmėme iš Vakarų. Ji nėra labai originali. Kai man buvo 18 metų, į šalį pradėjo plūsti vakarietiški produktai ir Vakarų kultūra. Tiek daug mūsų kultūros piliorių sugriuvo: kinas, teatras, menai. Tuo tarpu naujoji karta jau suvokė naujojo pasaulio tvarką. Jie yra visiškai laisvi. Varšuvos klubai ir kitos lokacijos, kuriose mes filmavome „Visas nemiegotas naktis“, rodo, kad kai esi laisvas, gali pasiekti, ką nori.
Kai baiginėjome filmuoti, Lenkijos politinė situacija vėl pasikeitė (iškilo dešiniųjų vyriausybė). Iš pradžių norėjome įtraukti naująjį kontekstą į filmą, bet tada susimąsčiau, jog tai nebūtų tikra. Niekas nesitikėjo tokių staigių pokyčių. Mes manėme, kad mūsų laisvė buvo tik pradžia. Tikiuosi, kad po 10 metų vėl galėsime grįžti prie tokio pat atvirumo.
– „Visos nemiegotos naktys“ buvo pripažintos „Cinema Eye Honors“ „Nepamirštamųjų filmų“ kategorijoje, kurioje pažymimas ryšys tarp režisieriaus ir objekto. Ko jauni žmonės įnešė į tavo filmą?
– Aš ieškojau jaunų žmonių, kurie dalyvavo Varšuvos gyvenime, bet kartu buvo nepritapėliai. Kadangi dauguma visiškai reprezentavo subkultūrų, kuriose dalyvavo, gyvenimą, buvo gana sunku juos rasti. Michałas ir Krzysztofas mane pribloškė, nes jie gyveno savo susikurtame pasaulyje. Abu studijuoja performanso meną ir yra žymaus lenkų šiuolaikinio meno kūrėjo Miroslawo Balkos studentai. Tiek daug dabar yra abstraktaus, konceptualaus meno, bet Balkos studentai kuria performansus remdamiesi paprastomis jausminėmis idėjomis (meile, ateitimi, poezija). Juos domina gyvenimas šią akimirką. Visa tai man asocijavosi su manimi.
– Įsivaizduoju, kad jam kaip menininkui viskas, ką pasiūlėte, buvo lyg žaidimas.
– Arba mes tai pasiūlėme kartu. Mes tikrai vienas kitą supratome.
– Turint omenyje, kad jis yra performatyvaus meno autorius, atrodo, jog jūs jam suteikėte platformą, t.y. tam tikra prasme jis sukūrė šį filmą. Ar mes jau nuėjome per toli?
– Taip, gali būti, jeigu jūs sakote, kad jo asmenybė buvo sukurta. Žinoma, kiekviename filme kyla vaidmens klausimas. Bet aš manau, kad Michalas buvo savimi. Kai kurie menininkai, kaip Wojciechas Bakowskis, turi susikurtas asmenybes, bet Michalas toks yra iš tiesų. Situacijos, sukurtos filme, iškėlė kai kurias jo savybes.
– Eva yra kita įdomi asmenybė. Ji kalba su užsienietišku akcentu, išryškinančiu jos kaip pašalietės vaidmenį.
– Eva yra labai intriguojanti asmenybė, atvykusi į Lenkiją. Ji yra pusiau prancūzė, pusiau lenkė, labai pasitinkinti savimi, stipri, jauna moteris, valdanti visas situacijas savo natūraliu trapumu ir net mergaitiškumu, todėl nuostabiai atliekanti abu vaidmenis.
– Atrodo, kad jautrių, jaunų žmonių tema pasikartoja ir ankstesniame jūsų filme „Seksas dėl miško“.
– Mane visada traukė žmonės, patys norintys išsiaiškinti esmę. Taip pat pozityvios asmenybės: ne savanaudiškos, bet tos, kurios skatina žmones kurti ir labiau integruotis į gyvenimą. Jaunimas filme „Seksas dėl miško“ nori sukurti naują ekosistemą. Manau, žmonės visada pamiršta jaunų žmonių potencialą ir mato tik jų blogąsias savybes. Jie pamiršta, kad pasaulis greitai keičiasi, ir jaunimas sugeria šiuos pokyčius. Jie turi galią įvesti naujas taisykles.
– Intymumas ir atmosfera filme „Seksas dėl miško“ – nepakartojama. Su kokiais iššūkiais susidūrėte kurdamas „Visos nemiegotos naktys“?
– „Sekse dėl miško“ norėjau, kad žiūrovai pasijustų grupės dalimi. Jie gyvena jų dramas ir mato pasaulį jų akimis. „Visose nemiegotose naktyse“ žengiau dar toliau. Platus objektyvas man leido išlikti arti žmonių. Aš galėjau juos paliesti būdamas už kameros ir turėti tiesioginį fizinį kontaktą. Manau, šis artumas ir energija jaučiami kadre. Mūsų būvimas kartu, judesys, pereinantis per kamerą, ne vien kinematografine, bet ir emocine prasme. Kai tu esi tokios būsenos aikštelėje, intuityviai jauti, į kurią pusę nukreipti kamerą.
– Jūs sukūrėte specialią kamerą ir apšvietimo įrangą šiam filmui. Kaip tai paveikė filmą?
– Aš norėjau aukščiausios kokybės šviesos, mobilios kameros, kad nebereikėtų naudoti jokio papildomo apšvietimo ir galėčiau filmuoti natūralioje šviesoje. Mes apšvietėme tik kelias naktinių klubų scenas ir kartais prieš pasirodymus. Jei naudojome šviesas, jos buvo paprastos, kad kai žmonės atvyksta į vakarėlį, tai atrodytų natūraliai. Aš taip pat sukūriau įrangą. Tai buvo stabilios kameros ir giroskopo kombinacija, leidusi kontroliuoti kompiuterį abiem rankomis. Taip nuo pradžios iki pabaigos galėjau dirbti su labai maža komanda. Mes visi jautėme ryšį. Pavyzdžiui, mano garso režisierius buvo ir mano akys. Mes kartu sprendėme visas problemas.
– Užuot naudoję tiesioginį garsą iš filmavimų, jūs perkonstruojate kiekvieno kadro garsą. Gal galėtumėte plačiau tai pakomentuoti?
– Žaisdami su garsu galėjome padaryti daug kitų dalykų: naudoti takelio pakeitimus moduliuojant ir konstruojant garso takelį. Fonas buvo pakeistas tam, kad padėtų filmo naratyvui ir išryškintų emocijas. Mes labai subtiliai žaidžiame su žiūrovų jausmais.
– Tai Michalas, Krzysztofas ir Eva perrašė visus savo dialogus?
– 60 žmonių buvo įrašų studijoje. Visi, įskaitant minias. Mes nenaudojome jokio garso iš filmavimų. Pasikviesdavome dvidešimt žmonių, surengdavome vakarėlį ir viską įrašydavome. Jeigu žmonės gėrė filmavimo metu, jie gėrė ir įrašų studijoje. Iš Politechnikos universiteto išsinuomojome dideles, beaides salės. Garso įrašymas truko ilgiau nei mėnesį, nes turėjome atkurti visas emocijas. Žinoma, nė vienas filmo aktorius nėra profesionalas. Mums prireikė labai daug laiko scenų natūralumui atkurti. Per dieną įrašydavome po vieną sceną.
– Taigi, rezultatas yra performatyvus, bet intymus.
– Neabejotinai. Jeigu klausytumėtės vien dialogų, kai kurie jums pasirodytų truputį neatitinkantys scenų, bet tai nėra esmė. Jei dialogai turi emocinį krūvį, to mums ir reikia. Žinoma, net ir naudojant šiuolaikines technologijas lūpoms sinchronizuoti mums prireikė labai daug laiko. Bet tai nėra taip svarbu, kaip sukelti jausmus ir nuotaiką. Mes turėjome galimybę studijoje sukurti dramaturgiją, atkurti judėjimą – išryškinti tam tikrus dalykus ir prislopinti kitus.
– Kyla jausmas, kad filmuodamas kuriate prisiminimus santykių, kurie jau pasibaigė. Istorija tampa tarsi saldžiai karti ir fatališka.
– Visa pirmoji filmo dalis, kur veiksmas vyksta praeityje, yra labiau simbolinė, beveik naivi. Ji sukonstruota tarsi prisiminimas, ir prisiminimai bėgant metams tampa idealistiški. Jie praranda tekstūrą ir tampa vienpusiai. Tu atsimeni tai, ką labiausiai nori atsiminti. Filmas privertė pažvelgti į savo paties praeitį. Nostalgiška suprasti tai, kad mes liekame tik su tais mažais santykių prisiminimais, kurie truko tiek daug dienų.
– Filme, kuriame kalbama apie nesibaigiančius vakarėlius, perteiki gilią vienatvę.
– Filmo antroji dalis yra daugiausia apie vienatvę. Kai palieki šeimą, atrandi laisvę. Tu gali daryti ką nori ir niekas tavęs neteis. Tada ateina laikas, kai ši palaima praeina. Atsiranda vienatvė, bet kartu iškyla klausimas: „Kas dabar?“ Tai ištaria Michalas filmo pabaigoje. Jis išgyvena visas šias patirtis, bet nežino, ką su jomis toliau daryti. Galbūt tai yra tai, ko niekada nesuprasime. Kur man dabar eiti? Filme taip pat parodoma, kad tikriausiai niekada taip giliai nebepatirsi tų pačių dalykų. Aš nenorėjau parodyti, kas toliau nutinka Michalui. Žiūrovai turi patys nuspręsti. Bet šis jo gyvenimo būdas jau baigėsi. Ateina kažkas naujo.
– Kokie jūsų planai šiuo metu?
– Aš dirbu prie mokslinės fantastikos filmo apie žmogų, kuris teigia, kad yra ateivis. Dalis filmo bus filmuojama Lenkijoje. Kadangi tai yra fantastinis filmas, jame tikriausiai vaidins vien profesionalūs aktoriai. Filme yra nežinomybės tarp to, kas yra tiesa, o kas – įsivaizduojamybė. Aš noriu žaisti su žmogaus pasąmone.
