Į žurnalistų klausimus spaudos konferencijoje atsakė M.K. Čiurlionio proanūkis Rokas Zubovas, filme įkūnijęs pagrindinį herojų ir už šį vaidmenį įvertintas „Sidabrine gerve“, aktorė Marija Korenkaitė, suvaidinusi M.K. Čiurlionio mylimąją ir taip pat pelniusi „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą, filmo prodiuseris Artūras Dvinelis bei režisierius iš Didžiosios Britanijos Robertas Mullanas, režisavęs ne vieną dokumentinį filmą BBC televizijoje.
Du specialūs filmo „Laiškai Sofijai“ seansai jau anksčiau buvo pristatyti festivalio „Kino pavasaris“ metu, filmas taip pat parodytas Londono ir Čikagos publikai.
„Laiškų Sofijai“ režisierius R.Mullanas į Lietuvą pirmąkart užsuko savanoriaudamas labdaros organizacijoje „Caritas“. Tąkart jis skaitė psichologijos paskaitas Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Viešėdamas Kaune režisierius apsilankė M.K.Čiurlionio muziejuje ir liko pakerėtas jo kūryba, o išgirdęs menininko gyvenimo istoriją neabejojo – tai yra idėja filmui.
„Visų pirma, filmas nėra dokumentinis, todėl nesu įsipareigojęs tikriems faktams. Įvykiai, aptariami filme, vyko daugiau nei prieš šimtą metų, todėl visų faktų patvirtinti net nėra įmanoma. Man svarbiausia buvo atspindėti Čiurlionio dvasią – parodyti jį kaip ypatingų paveikslų tapytoją, išskirtinį kompozitorių, savo šalies patriotą. Dalis faktų yra netikslūs, dalis personažų – išgalvoti, tačiau vargu, ar kas galėtų žinoti, kaip tuomet iš tiesų viskas buvo“, – kalba R.Mullanas.
M.K.Čiurlionį režisierius lygina su Šekspyru. „Lietuvoje Čiurlionis – kaip Šekspyras Britanijoje. Jaunimas jais nesidomi, tačiau tai šių menininkų vertės nemažina. Tai, kad paaugliai labiau mėgsta amerikietišką produktą nereiškia, kad Čiurlionis nereikšmingas“, – sako režisierius pabrėždamas, kad M.K.Čiurlionio kūryba yra reikšminga viso pasaulio kultūrai.
Nugalėjo intuicija
Pagrindiniam vaidmeniui R.Mullanas pasirinko pianistą Roką Zubovą – tikrą M.K.Čiurlionio proanūkį. Nors R.Zubovas lig šiol niekad nebuvo vaidinęs, režisierius nesigaili savo pasirinkimo, o pianisto rezultatus vertina puikiai.
„Rokas buvo puikus pasirinkimas. Jį pažįstu ilgą laiką. Kartą jam pasakiau, kad yra labai žinomas pianistas, kuris nori vaidinti Čiurlionį. Rokas atsakė, kad jei kas jį ir vaidins, tai bus pats Rokas. Man nebekilo abejonių. Daugelis režisierių pasikliauna instinktais ir pasirenka neprofesionalius aktorius savo filmams – tai buvo puikus pasirinkimas“, – sako R.Mullanas.
Įspūdžiais apie bendrą darbą konferencijos metu dalijosi ir pats R.Zubovas. „Bendraudamas su režisieriumi greitai supratau, kad į jo virtuvę kištis negalima. Patarimus, kritiką, pasiūlymus jis priima vienareikšmiškai – siūlo statyti savo filmą. Jis turėjo labai aiškią viziją, kuria pasikliovė“, – pasakoja menininkas.
Vyras neslėpė, kad būdamas neprofesionaliu aktoriumi turėjo iš esmės pasistengti. „Klausiau kolegų patarimų, stengiausi atsižvelgti, bandžiau tas 26 filmavimo pamainas išlikti gyvas, bet po to vis tiek numiriau“, – sako R.Zubovas. Filmavimo aikštelėje jis kliovėsi vidiniais instinktais. „Kūriau dešiniarankį žmogų pats būdamas kairiarankiu. Ir malkas skaldžiau dešine, ir muziką grojau“, – šypsosi aktorius.
„Filmavimo metu būna ir šviesių, ir tamsesnių akimirkų. Šis laikas buvo labai sklandus, šviesus, pavasariškas. Su Roku buvo ir labai lengva, ir labai sunku, tačiau tai – tik į gerą. Susikibome kaip partneriai, draugai. Svarbu yra ne tik profesionalioji pusė“, – apie darbą su neprofesionalu kalbėjo M.Korenkaitė.
Pats R.Zubovas po debiuto kine į galimybę vaidinti toliau ranka nenumoja: „Prieš filmavimą sakiau, kad tai bus mano vienintelis pasirodymas kine. Po filmavimo pareiškiau, kad gavęs rimtą scenarijų jį skaityčiau. Esu įklimpęs į didelius projektus, nežinau, kas galėtų mane iš ten ištraukti. Nors žinote, sutikčiau suvaidinti dramoje apie Žygimantą Augustą, tačiau jei Barbora Radvilaitė būtų Marija.“
Nusivylė Kultūros ministerija
Konferencijos metu R.Mullanas negailėjo aršios kritikos Lietuvos kultūros ministerijai. Menininkas tikino nusivylęs šios požiūriu į meną ir nesuprantąs, kodėl ministerija atsisakė finansuoti filmą.
„Nusivyliau, kad Lietuvos kultūros ministras neskyrė lėšų filmui. Nesuprantu to. Juk visas filmas kuriamas Lietuvoje, aktoriai – lietuviai, komanda – lietuvių, pinigai – Lietuvai. Galbūt lietuviai savinasi Čiurlionį ir nesupranta, koks jis reikšmingas visam pasauliui. Kasdien gaunu laiškų iš skirtingų pasaulio šalių – Italijos, Australijos, kitur. Žmonės klausia, kada galės pamatyti filmą. Apmaudu, kad Lietuvos kultūros ministerija prie šio filmo prisidėti nepanoro“, – emocijų neslėpė R.Mullanas.
Lietuvoje režisierius jau spėjo nufilmuoti ir dar vieną filmą. Šįkart – apie holokaustą. Aktoriai – vien lietuviai, komanda – lietuvių, filmuota Kaune, finansavimo iš ministerijos negavo.
Lietuvoje planuoja nufilmuoti ir trečią filmą, vėl artimą šalies kultūrai – apie 1991-ųjų įvykius šalyje. „Iš kultūros ministerijos nesitikiu nė vieno lito, tačiau tai bus mano versija apie 1991-ųjų įvykius, jei tik finansai leis šį filmą kurtį. Britanijoje sakoma, kad trečias kartas – laimingas. Atsižvelgiant į klaidas ir patirtį kuriant prieš tai buvusius filmus, tikiuosi, kad šis filmas bus geriausias iš visų“, – šypsosi R.Mullanas.
