Rugsėjo 6 d. Lietuvos kino teatruose pasirodžius pirmajam lietuviškam išgyvenimo trileriui „Duobėje“, filmo režisierius Ruslanas Abdulajevas ir prodiuserė Eglė Adomavičiūtė atvirauja, jog kuriant filmą iššūkių netrūko. Nepaisant to, filmo komanda džiaugiasi savo pasiektais rezultatais ir dalijasi ateities planais.
– Ką tik Lietuvos kino teatro ekranus pasiekė jūsų režisuotas išgyvenimo trileris „Duobėje“. Kaip jūs jaučiatės?
Ruslanas Abdulajevas: Puikiai.
– Esate patenkinti rezultatais?
R.Abdulajevas: Nuoširdžiai – taip. Kino lankomumas šiuo metu yra apskritai sumažėjęs, nes pas mus rugsėjį afrikietiškas klimatas. Bet stebėdami skaičius matome, kad neatsiliekame nuo užsienietiškų filmų.
Man džiugu, kad mes ir vėl, galima sakyti, konkuruojame su holivudinių filmų produkcija. Šį kartą su filmu „Beetlejuice Beetlejuice“, kuris man taip pat labai patinka.
Aišku, susiduriame ir su kritika, bet mums tai nėra svarbu. Tiksliau, svarbu, kai ji yra konstruktyvi ir ateina iš nuoširdžių žmonių, žiūrovų. Aš noriu, kad mane žiūrovai augintų, mokytų, padėtų man augti. Man svarbu, kai žmonės pastebi mano, kaip kūrėjo, augimą. Juk tame ir yra esmė.
Eglė Adomavičiūtė: Smagu, kad pavyko įgyvendinti tai, ką buvome sumanę. Ypač, kadangi buvo labai daug kliūčių, viskas galėjo 100 kartų griūti. Bet vis tiek padarėme.
Buvo labai smagi premjera, kupina labai gerų nuotaikų. Ir tikrai ateina gerų atsiliepimų – vieni būna vienaip nustebinti, kiti kitaip. O būna, kad žmonės sako, kad jie šiaip tokio žanro filmų nežiūri ir nesirinktų eiti į tokį filmą, bet pradėję žiūrėti šį, norėjo žiūrėti iki galo ir sužinoti, kaip ten viskas bus. Tai ir yra tai, dėl ko mes esame patenkinti. Čia ir yra mūsų pasiekimas.
Nėra, kad mūsų šalyje apskritai būtų plačiai žiūrimas kinas. Anksčiau dar tikrai būdavo pilnos kino salės, tačiau dabar žmonės pasirenka filmus žiūrėti per įvairias platformas, renkasi laisvalaikį leisti kitaip, mat šiais laikais yra labai daug pasirinkimo. Visi gyvena savo gyvenimus, todėl čia mums yra savotiška rizika, išgyvenimo žaidimas. Bet tai yra gražus išgyvenimas. Tiek daug stengiesi, dirbi ir turi tik tą trumpą akimirką pasirodyti. Ir nežinai, kaip bus. Bet dėl to ir yra įdomu.
Buvo labai daug kliūčių, viskas galėjo 100 kartų griūti. Bet vis tiek padarėme.
R.Abdulajevas: Tada ir sakai: „Sustok, akimirka žavinga.“ Na, čia pajuokavome, bet iš tiesų esu be galo dėkingas mūsų Lietuvos kino teatrams, kad jie su mumis bendradarbiauja, kad jie bando visokeriopai palaikyti, padėti. Esu labai dėkingas ir „Apollo“, kur mes dabar ir susitikę. Jaučiame labai didelį jų palaikymą, matosi, kad jie nori, jog mums pasisektų.
– Egle, atsakymo pradžioje paminėjote kliūtis. Tai kokie tie iššūkiai iškilo kūrybinio proceso metu?
E.Adomavičiūtė: Jų iš tikrųjų buvo labai daug. Pavyzdžiui, likus dviem savaitėms iki filmavimų pagrindinis aktorius pasakė: „Aš nevaidinsiu.“
Taip yra dėl to, kad pas mus Lietuvoje yra palyginti mažai aktorių. Mažiau patyrusių yra, bet nedaug. Profesionalų yra dar mažiau. Paprasčiausiai, jų neužtenka. Norint išsirinkti aktorę merginą, pagal personažą turi atkreipti dėmesį į viską – jos išvaizdą, kalbėseną, tipažą, net plaukus. Bet nėra galimybės rinktis iš 100, iš 50 kandidačių. Turi 2–3 variantus ir vis tiek išlieka didelė tikimybė, kad jos negalės vaidinti, nes, pavyzdžiui, tuo metu vaidins spektaklyje.
Kino kūrimas Lietuvoje yra pati rizikingiausia verslo forma.
R.Abdulajevas: Taip, ir tada prasideda įvairios kliūtys. O filmų kūrėjai Lietuvoje negali pasiūlyti tokių didelių honorarų kaip Holivude, kai, pavyzdžiui, aktorius suvaidina viename filme ir tuomet gali metus laiko niekur nevaidinti.
E.Adomavičiūtė: Be to, gali vesti derybas su rėmėju, investuotoju, finansuotoju, skaičiuotis biudžetą, kiek sau gali leisti tam tikroms scenoms, o ateina laikas ir jie atsitraukia. Ir prieš pat filmavimus tau į veidą teškia tokį blyną. Ir ką tu tada turi daryti? Ar atšaukti viską? Ar toliau tęsti, stengtis iš tos situacijos išlipti, nors žinai, kad tavo biudžetas jau gerokai sumažėjo, bet poreikiai tai ne? Tai yra labai rizikingas verslas, aš manau, kad Lietuvoje tai yra pati rizikingiausia verslo forma.
R.Abdulajevas: Ir ne tik Lietuvoje. Tik kad Holivude viskas skaičiuojama šimtais milijonų, o pas mus – iki milijono. Bet aš vis tiek norėčiau paskatinti kiekvieną Lietuvos žmogų, kiekvieną lietuvį, brolį ir seserį – svajokite garsiai. Net jeigu ir susiduriate su kliūtimis, iššūkiais, kurie atrodo neįveikiami.
– O kokia yra jūsų svajonė?
R.Abdulajevas: Aš nuo kokių šešerių metų, kai pradėjau kažką suprasti, naktimis slapta nuo mamos per „Šilelį“ žiūrėdavau filmą „King Kongas“. Ir galvodavau: „Kaip jie tai padaro? Kaip jie tą beždžionę aprengia, juk ji tokia didelė?“
Aš esu kinomanas. Aš esu žmogus, kuris augo su holivudiniais, lietuviškais filmais. Man labai patinka lietuviškoji kino klasika. Aš nuo jos kaifuoju, mane ji žavi. Ir nuo mažų dienų mane ji žavėjo bei domino.
Mano viso gyvenimo svajonė buvo su žmonėmis kalbėti per filmus. Nes tas pasaulis, kurį tu kuri filme, yra erdvė, kurioje gali atsitikti bet kas. Mes su savo kino kompanija „Maobori“ eisime ir nueisime. Mes savo kelius žinome. Mūsų kelias – per 10 metų atsivežti „Oskarą“. Toks yra mūsų tikslas. Aš noriu, kad mes tą „Oskarą“ turėtumėme kaip šalis. Ir aš tikiu, kad kažkuriam vienam iš visų mūsų Lietuvos filmų kūrėjų tikrai pasiseks.
Mes einame truputėlį kitais keliais. Mes nesirenkame šablono.
Mes einame truputėlį kitais keliais. Mes nesirenkame šablono. Mūsų pirmas filmas buvo toks pusiau erotinis. Ir siaubo, ir smurto, ir keiksmažodžių ten būta. Tada kitą filmą kūrėme komediją šeimai, vaikams.
Šis trečias, vėlgi visai kitas žanras. Mums patiems įdomu išbandyti, parodyti žmonėms ką nors naujo, bet mes turime už tai vos ne kovoti.
O kuo pas mus Lietuvoje bus daugiau filmų kūrėjų, tuo pas mus atsiras daugiau įvairaus kino bei įvairių žanrų, kurie priartins mus prie mūsų tikslų ir svajonių.
– Klausimą pradėjome nuo iššūkių, juk jie daugiausiai ir išmoko. Tad ko jūs jaučiatės išmokę šio filmo kūrybinio proceso metu? Tiek kaip žmonės, tiek kaip kino industrijoje dirbanti komanda?
E.Adomavičiūtė: Labai gerai atsirinkti komandą. Kol kas dar neatrakinome to rakto, kaip atsirinkti žmogų, kad jis projekte būtų visu 100 procentų.
Kai renkiesi žmones, tie, kurie yra geriausi, kurie galėtų geriausiai įsilieti į komandą, būna užimti arba nenori dirbti su mumis. Tikrai tokių atsirado po paskutinių dviejų filmų, ypač, kai likome skolose, patyrėme nuostolių ir nuvilnijo tokia banga, kad nemokame pinigų ir taip toliau. Žodžiu, daug kas Lietuvoje į kiną žiūri labai materialiai. Bet viskas priklauso nuo komandos. Ne aktorių.
Aktoriai pas mus nuostabūs, jie visada atsiduoda 100 procentų, o komanda dažniausiai žiūri tik į honorarą ir jeigu šiek tiek kažkas nepatinka, atsistos ir išeis. Įsivaizduokite, po 6 pamainų dingo mūsų garsistas. Su visa medžiaga, nutrenkęs, palikęs kažkur aparatūrą. Ir ką tada daryti? Ir tokiais momentais atrodo, jog atsiranda tokios neįveikiamos kliūtys, bet mes jas visada įveikiame. Nes mes niekada nepasiduodame.
Bet didžiausia kliūtis ir daugiausiai išmokęs dalykas yra komanda. Nėra pakankamai daug atsidavusių žmonių, kurie nuoširdžiai mylėtų kiną. Savo projektuose susidūrėme su ne vienu žmogumi, kuriam nesvarbu, kur ir ką dirbti, svarbi tik suma. Kine gerai gali dirbti tik tie žmonės, kurie tikrai jį myli, mato viziją, turi didesnių tikslų. Deja, tokių žmonių nėra daug, tada sudėtinga dirbti ir kurti bendrą turinį. Jie daro dalykus ne dėl kino.
Kine gerai gali dirbti tik tie žmonės, kurie tikrai jį myli, mato viziją, turi didesnių tikslų.
R.Abdulajevas: Bet yra 1 procentas žmonių, kurie ateina norėdami patirties ir jie eina iki galo, viską atlaiko. Ir būna taip, kad kai kurie ateina kaip savanoriai, dirba nuoširdžiai, o vėliau tu jau juos kvieti į kitą projektą kaip komandos narius. Per 3 filmus yra atrinkti gal tik 2–3 tokie žmonės.
E.Adomavičiūtė: Kinas yra menas, bet mes asmeniškai esame susidūrę, kad į viską yra žiūrima per materialumo prizmę.
– Ko dar pasisėmėte iš šio filmo kūrimo patirties?
E.Adomavičiūtė: Pamatai, kaip gali tobulinti technikas, kaip pasiruošti filmavimams, kaip nuspręsti, kokius geresnius, įspūdingesnius kadrus daryti. Su kiekvienu kartu mes tobulėjame – ir technika, pasiruošimu, ir aktorių atsirinkimu. Apskritai, kaip asmenybę, manau, labai stipriai grūdina toks darbas. Tu patiri aukščiausio lygio įtampą labai ilgą laiką. O dar visos kliūtys. Bet, kai su jomis susiduri, jas įveiki, tu augi. Tiek kaip žmogus, tiek kaip kūrėjas.
Tobulėjimui niekada nėra ribų, bet mes jau norime keltis į tarptautinę rinką.
Bendraujam su labai skirtingais žmonėmis – nuo aktorių iki rėmėjų, investuotojų, finansuotojų. Mane, kaip prodiuserę, tai labai stiprina, moko naujų dalykų. Ir kaip sakiau per premjerą, ačiū toms kliūtims, ačiū, kad mums nesisekė, nes tai dar labiau mus sustiprino.
Aišku, tobulėjimui niekada nėra ribų, bet mes jau norime keltis į tarptautinę rinką. Mes norime susirinkti tarptautinę komandą, dirbti su pasauline prodiuserine firma, tiek platinimo klausimais, tiek paties filmo gaminimu. Nes režisieriaus vizijos gali būti vienokios, o galimybės visai kitokios. Ir mes turime tikrai labai mažas galimybes tiek dėl biudžeto, tiek dėl komandos patirties.
Žinau, kad būna neišpildyta apie 60 procentų režisieriaus sumanymų, nes viską reikia daryti kukliai. Negali paruošti karališkos puotos savo mažoje virtuvėlėje su pustuščiu šaldytuvu. Ir tada jau stengiesi kaip gali geriausiai būdamas toje situacijoje.
Aišku, kai kas galėtų sakyti, kad neturint galimybių geriau išvis nedaryti. Bet tie žmonės nežino, kad tos galimybės niekada ir neateina. Kinas yra didelis dalykas. Tai yra dėlionė iš tūkstančių detalių, kurios dar yra išmėtytos, o tu jas tamsoje turi taisyklingai sudėti. Aš taip apibūdinčiau filmų kūrimą. Bent jau mūsų atveju. Nes mes dar kol kas nepriėjome prie valstybinių finansavimų, mūsų dar pakankamai neįvertino, kad galėtume juos gauti. Galbūt temos netiko, nepatiko. Nors mes ir dabar iš žmonių sulaukiame labai daug komentarų, kad tai yra holivudinio lygio filmas. Vieniems taip, kitiems ne. Bet čia yra normalu, nes kiekvienas turi savo skonį kinui.
Negali paruošti karališkos puotos savo mažoje virtuvėlėje su pustuščiu šaldytuvu.
– Grįžtant prie paties filmo. Kaip ir sakėte, „Duobėje“ yra įvardijamas kaip pirmasis lietuviškas išgyvenimo trileris kino teatruose. Kodėl pasirinkote būtent tokį žanrą? Ką jis padėjo atskleisti kitaip, negu būtų galėjęs bet kuris kitas žanras, pavyzdžiui, siaubo?
R.Abdulajevas: Kūrėjas vis vien mąsto apie tai, kokio platumo filmą jis gali padaryti. Pavyzdžiui, komedijos žanras, jis automatiškai reikalauja daugiau resursų. Kriminalinis taip pat reikalauja daugiau vietų, automobilių, žmonių, aktorių.
O „ultimate survival“, jeigu gerai parašai jo scenarijų, nėra labai brangus. Norėjome padaryti filmą, kuris nereikalautų tiek daug investicijų, kiek reikalavo prieš tai buvusi komedija „Pranašystė Lietuvai“. Kad nebūtų taip rizikinga. Bet filmo biudžetas vis tiek mums išsipūtė. Jis netapo pigesniu produktu negu praeiti mūsų filmai. Negu praeitas – pigesnis, o lyginant su „Tu mano deimantas“ sąnaudos vienodos.
– Tai ar būtų galima sakyti, kad toks žanras buvo pasirinktas dėl finansinių galimybių, o ne dėl to, ką jis gali atskleisti siužeto intrigą?
R.Abdulajevas: Ne, taip sakyti irgi negalime. Noriu grįžti prie to, ką minėjau anksčiau – visada yra noras padaryti ką nors pirmam. Pirmasis įkvėpimas toks ir buvo. Tad mes ir tapome pirmieji Lietuvoje sukūrę „survival“ filmą.
Kai kurie žmonės kalba, kad čia yra „tipo“ pirmasis toks. Čia nėra „tipo“. Norite nenorite, pykstate nepykstate, čia yra pirmasis lietuviškas „survival“ filmas. Kažką panašaus galite pamatyti filmuose „Palaidotas gyvas“, „127 valandos“. Ir šie filmai mane įkvėpė padaryti lietuvišką išgyvenimo trilerį.
Apskritai, mums šio žanro filmai patinka. Jie mus pačius užkabina. Ir dabar galvoje jau yra ir kito išgyvenimo filmo idėja. Pati esmė yra ta, kad mes kūrėme ir kursime. Bet kai kurie žmonės sako, kad darėme filmą tam, kad atiduotumėme skolas.
Faktas yra tas, kad mane visada papildomai motyvuoja šis spyris į užpakalį. Kai tu žinai, kad kai kuriems geriems komandos nariams dar esu skolingas jiems priklausančio honoraro dalį – šios naštos norisi atsikratyti kuo greičiau. Bet viskas vis tiek nesusiveda tik į pinigus. Aš per filmus kalbu su žiūrovais.
E.Adomavičiūtė: Aš pasakysiu taip – žmonės nežino įvairių niuansų, galvoja, kad mes tiesiog nesumokėjome žmonėms pinigų. Tačiau taip nėra. Mes su kai kuriais atsiskaitėme visiškai, o su kai kuriais iš dalies. Pavyzdžiui, žmogus, kuriam nesumokėti kokie porą šimtų eurų, gali sakyti visiems, kad mes nemokame, nors prieš tai jam buvo sumokėti keli tūkstančiai.
Bet esmė ta, kad ir kaip svarbu finansai, mes savęs niekada neišduosime. Niekada gyvenime nedarysime filmo ar žanro dėl pinigų, nors jis mums nepatiks. Pavyzdžiui, jeigu tai bus lėkšta komedija, neturinti jokio moralo. Net jeigu mums pasiūlytų ir milijardą tokiam filmui. Jeigu jis mums nepatiks – mes jo nedarysime. Čia yra pagrindinis dalykas.
– Dar šiek tiek grįžtant prie paties žanro. Žiūrint filmą išties jaučiama įtampa, matant kai kuriuos vaizdus patiriami ne itin malonūs jausmai. Kokius triukus ir režisūrinius sprendimus naudojote, siekdami sukurti tokį įspūdį, kuris yra būdingas šiam žanrui?
R.Abdulajevas: Jokių triukų nėra. Aš naudoju tai, ko pats išsigąstu. O kadangi aš nesu bailus, tai bandau privesti žmogų prie to, kad jis sėdėdamas kino salėje išsižiotų.
Kadangi aš nesu bailus, tai bandau privesti žmogų prie to, kad jis sėdėdamas kino salėje išsižiotų.
Jau esu sakęs – aš pirma ne rašau, o pamatau. Galiu tiesiog užsimerkęs pamatyti filmo pradžią, vidurį ir pabaigą. Tada man viskas pasidaro aišku ir aš galiu sėsti rašyti scenarijaus. Aš iš pradžių turiu griaučius, o tada dėlioju organus – kepenis, širdį ir taip toliau. Tad jokių specialių triukų nėra. Bet, esu girdėjęs, kad vienas režisierius dirba taip – jis sugalvoja personažą, į jį „įlipa“ ir vaikšto jame kokią savaitę. Jis tame vaidmenyje būna prie draugų, kitų aplinkinių ir žiūri, kaip jie į jį reaguoja. Yra ir tokia metodika.
– Paminėjote asmenines baimes. Vienas esminių dalykų Domui užstrigus duobėje yra jam pasireiškusi klaustrofobija. Ar pats turite šią baimę?
R.Abdulajevas: Taip taip, turiu. Na, šiaip, iš tikrųjų, tai ir turiu, ir neturiu, net pats iki galo nesuprantu.
To, kas yra toje duobėje, nenorėtų patirti nė vienas žmogus, taip pat ir aš. Užstrigimas. O ar įmanoma iš jos išlipti? Iš pradžių buvo medinė duobė, bet aš savo galvoje ją užbetonavau, nes supratau, kad Domas gali kažkaip prasikasti. Tai padaręs supratau, kad jis jau niekaip negalės išlipti.
Tuomet prireikė ir žemo automobilio, todėl pasirinkome žemo profilio „Maserati“. Aš tada atsisėdau ir pagalvojau, ką aš pats daryčiau. Ir aš daryčiau tą patį, ką jis, Domas, darė. Rėkčiau. Nes jausčiausi per daug suspaustas ir atsiradęs padėtyje be išeities.
– Ar pats filmo siužetas, jo idėja, pavyzdžiui, užstrigimas, patekimas į situaciją be išeities, turi kažkokią reikšmę jūsų asmeniame gyvenime?
R.Abdulajevas: Gal tiesiog visa tai buvo išjausta pasąmonėje. Nebuvo taip, kad nusprendėme kurti filmą apie mūsų situaciją. Ne. Tai supratome tik paskui.
Iš pradžių buvo taip, kad aš atsistojau prieš veidrodį, nusibrėžiau ant žemės stačiakampį, panašų į karsto duobę, ir sau pasakiau: „Ruslanėli, jeigu tu toks kietas scenaristas, tai sukurk filmą šitame kvadrate.“ Aš sėdėjau ir galvojau, kad tai – neįmanoma.
Ruslanėli, jeigu tu toks kietas scenaristas, tai sukurk filmą šitame kvadrate.
O po to pradėjau matyti vaizdus. Duobė. Tada supratau, kad ji tokia, kaip būna autoservisuose. Tada automatiškai atsirado mašina. Ant duobės uždedame automobilį ir viskas. Paskui pradėjo dėliotis kitos detalės – kodėl žmogus tame servise? Mąsčiau, kad gal užsidarė servisas, visi išėjo namo, jis ten užstrigo.
Bet tada analizuoji visą kino industriją ir supranti, kad tokių filmų jau yra. Jau buvo panelės, užstrigusios baseine. Tada supranti, kad ne, taip netinka. Ir jeigu atvirai, tai vėliau kalbėjausi su draugais iš Amerikos, pasakiau jiems, kad noriu kažko tokio, ir jie man sako: „Juk yra vagys, kurie miškuose išsikasa duobes tam, kad atvarytų automobilius ir galėtų atjungti sistemas.“ Bingo! Viskas susisieja: miškas, duobė, kurioje banditai visada dirba, iki kol vieną dieną vienas iš jų užstringa.
E.Adomavičiūtė: Visa tai yra labai simboliška. Kūrėjai dažniausiai kuria tai, kas yra jų viduje. Kaip ir su dailininkais. Kažkas tapo ir taip atspindi savo vidų: ar jis tapo gėlytes, ar kažkokius juodus eskizus. Tai pas mus panašiai.
Kai pradėjome kurti filmus, būtų galima sakyti, jog jie mums ne visai pasiteisino. Tai čia išėjo mūsų vidinis atspindys – „Duobėje“ ir išgyvenimas. Mes užsibrėžiame tokius didelius tikslus, o kas užsibrėžia didelius tikslus, visada turi sumokėti tam tikrą kainą. Tad mes ją sumokėjome ir vis dar mokame.
– O ką planuojate veikti dabar, kai filmas jau išvydo didžiuosius ekranus? Kaip atitrūksite? O galbūt to daryti net neplanuojate?
E.Adomavičiūtė: Planuojame šiek tie atitrūkti, pailsėti nuo filmų, mat dabar buvo 3 filmai iš eilės be pertraukos – be jokių atostogų, jokių savaitgalių. Tai norime truputėlį atsipūsti, nes pervargus daryti filmą yra ir sunku, ir galima pridaryti klaidų, nepadaryti taip, kaip norėjai.
Dabar planuojame tarptautinį realybės šou. Tai bus tarptautinis projektas, filmuojamas Ispanijoje.
R.Abdulajevas: Dabar planuojame tarptautinį realybės šou. Tai bus tarptautinis projektas, filmuojamas Ispanijoje. Norime tuos aštrius pojūčius žmonėms perteikti ir per televizijos ekranus. Nes televizija beveik visiems prieinama, o į kiną žmonės vis tiek eina rečiau.
Jau minėjau – mes visada norime to, ko dar nesame bandę. Tai va, realybės šou nebandėme. Taip pat jaučiame ir didelį žmonių susidomėjimą. Norime, kad ten būtų neblogas prizinis fondas. Nors ne iki galo žinome, kur veliamės, bet mums patinka, mums įdomu, mes tokie esame.
E.Adomavičiūtė: Bet, žinoma, prie šio filmo mes vis tiek toliau daug dirbsime, platinsime jį į užsienį. Įdomu tai, kad jau nuo pat pradžių, net tokios šalys kaip Čilė, Argentina, Azerbaidžanas laukė jo. Su Europos šalimis, tokiomis kaip Ispanija, Italija, dar nekalbėjome, bet aš manau, kad ir jie mus mielai priims, nes jau turime patirties, kad užsienyje mus mėgsta. Tai patvirtino milijoninės mūsų pirmojo filmo „Tu mano deimantas“ internetinės peržiūros, kai filmas „piratų“ buvo įgarsintas dar dviem kalbomis.
– O tuomet, kada galima tikėtis „Duobėje“ tęsinio, jeigu dar laukia ir realybės šou?
R.Abdulajevas: Aš manau, kad tai priklausys nuo to, kaip mums su šiuo filmu pasiseks užsienyje. Tada sau ir atsakysime į šį klausimą.
E.Adomavičiūtė: Nes šiaip jau yra paruošta istorija, kaip tai galėtų išsivystyti į antrą dalį, todėl ir palikome neišspręstą klausimą šiame filme. Bet kol kas tiksliau atsakyti dar sunku.
