Anot filmo režisieriaus Y. Zoiso, „Įsibrovimo“ idėja yra parodyti, jog visuomenės nuomone labai paprasta manipuliuoti. Žmonės mato tai, ką tikisi išvysti, todėl tam tikra prasme visuomenė yra būrys aklųjų. Filme jis pasitelkia chorą, kuris simbolizuoja visuomenę. Choro pagalba perteikiama, jog kasdien mes tampame kažkieno nuomonės įkaitais. Filme teatro užgrobėjai, tragedijos choras, yra graikų mito pagrobėjai, kurie stengiasi jį pakreipti norima vaga.
Vilniuje besilankantis Y. Zoiso bendravo su žiniasklaidos atstovais ir filmo žiūrovais. Trumpas režisieriaus interviu iš šio susitikimo.
Kaip nusprendėte sukurti šį filmą? Gal galite apibūdinti savo poziciją, kalbant apie šiuolaikinę Graikiją?
Visų pirma, manau, kad visi žinome, kas šiuo metu vyksta Graikijoje. Tai šizofreniška situacija. Kiekvieną dieną kažkas griūna. Taigi visi kino kūrėjai skuba pasakoti apie savo šalį. Kartais yra labai sunku nenaudoti to, ką kasdien girdime per žinias, nepasikliauti stereotipais. Esu tikras, kad ta informacija, kuri jus pasiekia apie Graikiją, yra stereotipai ir klišės. Kurdamas filmą stengiausi jų išvengti. Norėjau, kad mano filmas leistų daryti prielaidas ir turėtų daugiau paslapčių nei atspindžių. Tai – netiesioginė šiandieninės Graikijos alegorija, neįprastu būdu sujungianti praeitį ir dabartį. „Įsibrovimas“ galėtų būti nufilmuotas bet kurioje pasaulio vietoje, nes nėra visiškai susijęs su Graikijos krize. Filme daug kalbama apie teisimą ir teisingumą.
Ar filmas buvo kuriamas pagal aiškų scenarijų, kuris procese nekito?
Tai buvo sudėtinga patirtis, nes filmo veiksmas vyksta teatro viduje. Teatras nėra kinematografiška vieta, kurioje geriausia filmuoti savo pirmąjį pilnametražį filmą. Tad, iš tikrųjų, tai buvo lyg savižudybė. Aš parašiau scenarijų, tačiau aktoriams jo niekada taip ir nedaviau. Taigi neturėdami scenarijaus, jie ateidavo repetuoti pagal tai, ką pasakydavo filme veikiančio choro lyderis. Jis vienintelis žinojo scenarijų. Visi kiti buvo agonijoje, nes tik nujautė. Rėmėsi įsivaizduojama situacija – kas turėtų vykti, jei tai nutiktų iš tikrųjų. Visi esminiai scenarijaus aspektai išliko tie patys, tačiau reakcijos ir dialogai pasikeitė. Kai pradėjome filmuoti, niekas nežinojo, kas vyks trečiame veiksme, kad jis (choro lyderis – aut. past.) nusižudys.
Taip, 2002-aisiais čečėnai įsiveržė į Maskvos teatrą ir paėmė įkaitais 850 žmonių. Netgi po 45 minučių, kai čečėnai pasakė, kad žiūrovai paimami įkaitais, niekas nepatikėjo.
Su kokiais kitais iššūkiais susidūrėte kurdamas šį filmą?
Šis filmas yra apie spektaklį ir apie tai, kaip mes jį suvokiame. Aš skaičiau apie teatro etimologiją. Žodis „teatras“ ateina iš žodžio „theatron“, kuris reiškia vietą, skirtą parodymui. Taigi teatras yra žiūrėjimo vieta. Tam tikra prasme šis filmas yra apie tai. Taigi tada aš supratau, kad teatras nėra kinematografiškas. Man nepatinka filmai rodomi teatre, tai nuobodu, tačiau tai buvo ideali lokacija filmui, kurį aš norėjau sukurti.
Ar tiesa, kad „Įsibrovimas“ yra įkvėptas tikrų tragiškų įvykių?
Taip, 2002-aisiais čečėnai įsiveržė į Maskvos teatrą ir paėmė įkaitais 850 žmonių. Kas atsitinka pirmosiomis invazijos minutėmis? Iš kamerų įrašų matome, jog tada, kai čečėnai pateko vidun ir ėmė šaudyti į orą, žiūrovai žiūrėję miuziklą, kuriame veikia jūrų laivynas, pamanė, kad įsivežimas yra miuziklo dalis. Netgi po 45 minučių, kai čečėnai pasakė, kad žiūrovai paimami įkaitais, niekas nepatikėjo. Tai galėjo būti juodojo humoro komedija, tačiau aš sukūriau intelektinį trilerį. Šis įvykis iliustruoja kaip mes matome ir suvokiame dalykus tam tikruose kontekstuose ir kad tuo nesunkiai galima manipuliuoti. Kiekvieną dieną mes girdime naujienas iš viso pasaulio, tačiau absoliučiai nieko nedarome. Proporcija tarp reakcijos ir informacijos kiekio radikaliai pasikeitė. Jeigu filmo metu žiūrovas nesijautė patogiai, tai žinokite, kad aš to siekiau. Vaidinimas yra kaip moderni diktatūra – žiūrovą norima priversti likti kėdėje, nemąstyti, paploti, o jau tada jis gali eiti.
Ar yra vienas bendras šio filmo paaiškinimas? Ar kiekvienas jį gali interpretuoti individualiai?
Šis filmas buvo sukurtas tarsi kinematografinė mįslė. Aš norėjau, kad kiekvienas savarankiškai galėtų sukurti po paaiškinimą. Man labai patinka tokie atviri filmai, kur galima interpretuoti. Režisierius tam turi palikti erdvės. Aš pats esu sukūręs savąją interpretaciją ir esu girdėjęs begalę kitų. Taip buvo netgi su „Orestu“. Kai ši tragedija pasirodė pirmąkart, buvo dvi reakcijos – susižavėjimas ir atmetimas. Priežastis ta, jog žmonės nesuprato, kas vyksta, o kai nesupranta, tai lengva žavėtis, nes atrodo labai gražu, arba priešingai – dėl kvailumo kyla noras atmesti.
Teatras visuomet vyksta dabar, o filmas jau sukurtas, jis tarsi praeityje. Jei jums įdomu tai, kas tikra ir netikra, tai kas vyksta dabar, tai kodėl nekūrėte teatro spektaklio?
Aš tai padarysiu artimiausiais mėnesiais Graikijoje (juokiasi). Aš labai norėjau kino ekrane esančią erdvę išplėsti į teatro erdvę. Tokiu būdu filmo žiūrovai jaustųsi įkalinti matydami sceną iš toliau, tarsi sėdėtų pačiame teatre. Kartais amfiteatras iš filmo pagal išvaizdą sutampa su kino teatro sale. Kai eini į teatrą, esi pasiruošęs, kad tai bus netikra, o eidamas į kiną manai, kad tam tikru būdu tai bus tikra.
Ar filme vaidino kino ar teatro aktoriai?
Graikijoje nėra daug kino aktorių, visi yra teatro aktoriai. Mano filme vaidino neprofesionalūs ir profesionalūs teatro aktoriai, kino aktoriai ir šokėjai. Scenarijų rašiau į juos atsižvelgdamas. Aš juos išsirinkau ir specialiai jiems sukūriau vaidmenis. Kai kurie iš aktorių gyvenime yra tuo, kas yra filme, nors to ir negalėtum pasakyti. Tokios kinematografiškos kelionės į niekieno žemę tarp tikrovės ir fikcijos aš ir norėjau. Manau, kad toks yra mūsų gyvenimas. Mes nežinome, ar tai, ką patiriame, yra tikra, aš nežinau, kas jūs esate, kodėl man tai sakote, jūs to irgi nežinote... Taigi tai kinematografinė kelionė į šį pasaulį, kuri gali būti gera arba bloga.
