Pirmoji lyties keitimo operacija pasaulyje atlikta praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Jai ryžosi danų dailininkas Einaras Wegeneris, vėliau tapęs Lili Elbe. 2000 metais ši neeilinė istorija sugulė į rašytojo Deivido Ebershofo romano puslapius. 2015-aisiais pasaulio kino ekranus pasiekė pagal šią knygą susukta talentingo anglų režisieriaus Tomo Hooperio juosta „Danų mergina“.
Pagal tikrą istoriją sukurtas filmas pasakoja apie daugybės fizinių ir psichologinių jėgų pareikalavusią talentingo dailininko (aktorius Eddie‘is Redmayne‘as) kelionę į savo naująją tapatybę – paties susikurtą moters Lili idealą. Filmo veiksmas rutuliojasi trečiojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžios Kopenhagoje, Danijoje – tada, kai translytiškumas buvo laikomas tabu ir rimtu psichikos sveikatos sutrikimu. Didžioji dalis filmo scenų rutuliojasi jaunos talentingų dailininkų poros namuose. Einaras Wegeneris yra pripažintas peizažų dailininkas. Jo žmona Gerda (aktorė Alicia Vikander), tapanti portretus, vis dar bando rasti atrasti savo vietą ir pelnyti pripažinimą tarp meno elito atstovų. Sutuoktiniai aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime ir, atrodo, mėgaujasi laiminga santuoka.
Vieną dieną nesulaukusi paveikslui turėjusio pozuoti modelio, Gerda įtikina savo vyrą Einarą pozuoti jos tapomam moters portretui. Glausdamas prie savęs moteriškus rūbus, vyras ima suprasti, kad gamta padarė klaidą – jo viduje ima skleistis moteriškas pradas. Iš pradžių naują vyro pomėgį žmona priima kaip nekaltą žaidimą – pati padeda jam išsirinkti drabužius, peruką, pamoko vizažo gudrybių. Vieną vakarą abu kartu išsiruošia į pokylį. Einaras, pasipuošęs suknele, šventės svečiams pristatomas kaip Lili. Vėliau noras tapatintis su Lili tampa nepažabojamas. Tokia netikėta įvykių tėkmė ima griauti ne tik jo, bet ir žmonos gyvenimą. Gabus dailininkas apleidžia tapybą, o Gerda, aukodama savo šeimyninę laimę, mokosi priimti naują savo vyro asmenybę. Besitransformuojantis šeimos modelis tampa tikru iššūkiu dviem jauniems žmonėms.
Patirdamas sunkiai pakeliamas psichologines kančias, išbandęs ne vieną žiaurų ir skausmingą gydymo būdą, pagrindinis filmo herojus ryžtasi vienai pirmųjų pasaulyje lyties keitimo operacijų. Kraujuojančia širdimi Gerda palaiko savo vis dar esamo vyro sprendimą. Nors filmo herojai gyveno prieš beveik šimtmetį, šio filmo temos aktualumas nuo to nė kiek nesumažėjo. Priešingai, galime nesunkiai pastebėti, kaip lėtai kinta visuomenės supratimas ir kokios stigmos vis dar gajos moderniame XXI amžiaus pasaulyje.
Nors pagrindinių herojų paveikslai šiame filme itin detalūs, apie Einaro praeitį sužinome labai nedaug. Filmo režisierius nesistengia nagrinėti, kas lemia asmenybės polinkius į translytiškumą. Atskleidžiama, kad jaunystėje vyras turėjo artimą fizinį kontaktą su geriausiu draugu Hansu. Vienoje scenoje puse lūpų užsimenama, kad translytiškumą gali nulemti cheminiai pokyčiai žmogaus organizme. Toks kūrėjo sprendimas nesivelti į mokslo peripetijas pernelyg nenustebina. Ko gero, būtų naivu tikėtis, kad į dviejų valandų trukmės juostą pavyks sudėti ne vieną dešimtmetį trunkančių tyrimų rezultatus. Ir filmas juk ne apie tai.
Jei manote, kad translyčius galima vadinti išsigimėliais, gamtos klaida ir norėtumėte juos gydyti priverstiniu būdu, pažiūrėkite šį filmą. Jei įsivaizduojate, kad jūsų kuriamos visuomenės normos yra aukštesnė jėga nei žmogaus laisvė savo gyvenimą nugyventi oriai, pažiūrėkite šį filmą taip pat. Jei jums koktu ir svetima, galite pradėti ir nuo juostos vidurio – iš karto pereisite prie esmės.
Visai nenuostabu, kad „Danų mergina“ sulaukė daug dėmesio ir simpatijų LGBT bendruomenėje. Jei homoseksualių asmenų santykiai kino ekranuose buvo eksponuojami jau ne kartą, tai translyčių žmonių gyvenimas kurį laiką buvo saugomas kino pramonės šešėlyje.
