Jau 1933 m. kovą, dar filmui nepasirodžius JAV kino ekranuose, Lietuvos spauda informavo, jog, „Hollywoode baigtas filmuot „Kongo karalius“. Jame figūruoja prieštvaninės baisybės, ir, be kita ko, 50 pėdų aukštumo beždžionė“. Žinoma, nepamirštama paminėti, jog filmas sukurtas žymaus rašytojo E. Wallace`o, „kuris dar prieš mirtį buvo specialiai pakviestas į Hollywoodą“. Juk ir to meto Lietuvoje E. Wallace`o vardas buvo gerai žinomas, vien 1929–1932 m. Lietuvoje pasirodė mažiausiai 9 šio rašytojo romanai, kurių bendras tiražas gerokai viršijo 35 tūkst. kopijų.
Tačiau King Kongas neskubėjo atvykti į Lietuvą: tik 1933 m. gruodžio pradžioje spaudoje pasirodė antraštės „E. Wallace`o kūdikis Kaune“ bei reklaminiai skelbimai, pranešantys, jog „King Kongas“ netrukus bus rodomas Kauno kino teatre „Kapitol“. Bet ir tada, King Kongo teko laukti daugiau nei tris savaites! Lietuvos kino teatruose filmas pasirodė tik gruodžio 25 d. – pirmąją Kalėdų dieną.
Filmo premjeros data Lietuvoje pasirinkta neatsitiktinė: „King Kongas“ buvo pristatomas kaip grandiozinė Naujųjų metų švenčių programa. O Lietuvoje lig tol veik nematytas kino reklamos kiekis turėjo privilioti į penkis kasdienius kino filmo seansus kuo daugiau šventiškai nusiteikusių ar atostogaujančių žmonių. Pats filmas rodytas kiek ilgiau nei savaitę, o jo demonstravimo, net ir norint, nebuvo galima pratęsti – filmo kopija iškeliavo į užsienį. Tokia pasipelnymo iš šventinių laikotarpių taktika pasaulio kino teatruose buvo dažnas reiškinys. Tuo metu, kai „King Kongas“ pasiekė Kauno kino teatrus, JAV kino teatruose jau buvo demonstruojamas pirmojo filmo tęsinys – „King Kongo sūnus“ („The Son of Kong“, rež. Ernestas B. Schoedsackas, 1933 m.), kurio gamyba taip pat buvo itin skubinta, idant jis kino teatrus pasiektų prieš pat Kalėdas.
„King Kongas“ ne vienintelis siekė patuštinti kauniečių kišenes, išradinga reklama stebino ir kino teatras „Forum“, kauniečiams pasiūlęs filmą „Trys frakuoti vyrai“ („Tre uomini in frack“, rež. Mario Bonnardas, 1933 m.) su tuo metu itin populiariu italų tenoru Tito Schipa. Tačiau reklamos gausumu ir spalvingumu šis filmas negalėjo prilygti didžiosios beždžionės kerams.
Praūžus filmui, recenzentai sutarė, jog „King Kongo“ reklama nemelavo, o tai nebūtų nustebinę – tarpukario Kauno kino teatrų savininkai veik kiekvieną filmą bandydavo pristatyti kaip „sensaciją“. „Pagaliau Kauno publika pamatė seniai reklamuotą pagarsėjusį filmą „King Kong“. Žiūrovas, eidamas žiūrėti filmą, be abejo manė, argi nebus reklama perdėjusi? Ir, reikia pripažinti, reklama neperdėjo“, – teigė „Lietuvos žinių“ žurnalistas.
Spauda sutarė, jog filmas įspūdingas techniškai, tačiau nevengė kritikos vaidybai ar filmo „meninei vertei“. Kaip reziumavo „Lietuvos žinios“: „Žinoma, nei meno, nei artistų vaidybos ten nėra. Bet ir režisieriai šio tikslo filmą statydami neturėjo. Filmoje mestas šūkis: grožis viską nugali, vadinasi ir tokį milžinišką pabaisą kaip King Kong. Bet filmą pažiūrėjus kyla mintis, kad filmų technika – viską nugali ir šios filmos pastatymas, to aforizmo įrodymas“.
Panašu, jog King Kongą į Lietuvą atgabenę „Kapitol“ kino teatro savininkai liko patenkinti. Mat lygiai po metų žiūrovams švenčių proga pasiūlė filmo tęsinį – „King-Kongo sūnus“. Filmo reklamos vėl žadėjo kvapą gniaužiančius džiunglių gyvūnų ir baisybių vaizdus, viliojo žiūrovus „šiurpulinga dvikova tarp „King Kongo“ ir vandenyno valdovo – milžino banginio“ (čia, teisybės dėlei, reiktų pažymėti, ko jau ko, o banginių filme tikrai nebuvo).
Visgi „Kino Kongo“ tęsinio populiarinimui mestos mažesnės pajėgos – reklama pasirodė vėliau, ir ji nebuvo tokia gausi. Tačiau filmas vis tiek tapo vienu svarbiausių šventinio laikotarpio Kaune kino akcentų. Matyt, kino teatro savininkai žinojo, jog į šį filmą neverta investuoti per daug pinigų. Filmo tęsinys, studijai spaudžiant, buvo sukurtas per itin trumpą laiką (kino teatrus filmas išvydo praėjus vos pusmečiui po pirmojo filmo pasirodymo), o jam skirtas biudžetas buvo daugiau nei du kartus mažesnis nei pirmosios filmo dalies.
Nors filmas JAV kino ekranuose buvo finansiškai sėkmingas, tačiau panašių į pirmąjį „King Kong“ filmą nuotykių besitikėjusi Lietuvos publika buvo nuvilta. „Ši filma tai mėginimas pasižvejoti „iš nuošimčių“. Nieko naujo ir įdomaus. Scenos daug silpnesnės“, – apmaudžiai konstatuos „Lietuvos žinių“ recenzentas, žymiai įdomesnis jam pasirodė kartu su filmu demonstruotas animacinis filmukas apie Mickey Mouse.
Nors XX amžiuje be šių dviejų King Kongo filmų buvo sukurti dar 4 filmai su žymiąja gorila, tačiau Lietuvos kino ekranus nauji King Kongo nuotykiai pasiekė tik 2005 m., kai buvo sukurta P. Jacksono „King Kong“ versija. 1940 m., Lietuvą okupavus SSRS, šalis buvo prievarta išplėšta iš modernios vakarietiškos popkultūros zonos. Spaustuvės nebespausdino kas kelis mėnesius kepamų kriminalinių E. Wallace`o romanų, sovietinės kino studijos akiplėšiškai nebandė pasipelnyti, kurdamos įtartinos kokybės filmų tęsinius, o fantastinius milžino King Kongo nuotykius kino ekranuose pakeitė gerokai paprastesni, tačiau ne ką mažiau fantastiški Sovietijos džiunglių herojai – kalnakasiai-stachanoviečiai, melžėjos-darbo pirmūnės ir bebaimiai raudonarmiečiai.
Praėjus 84-iems metams „King Kongą“ Lietuvoje vėl galima pamatyti rugsėjo 7-17 dienomis Europos šalių kino forumo „Scanorama“ organizuojamo festivalio „Pirmoji banga“ metu.
