Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja Natalija Arlauskaitė teigia, kad tokiuose filmuose, kaip „Diunkerkas“, istorija nėra savaiminis tikslas – tikslas yra suprasti kažką apie save pačius.
„Diunkerko stebuklą“ iki šiol aiškinasi istorikai
1940-ųjų gegužė, Antrojo pasaulinio karo pradžia. Nedidelio Prancūzijos miestelio Diunkerko paplūdimyje 400 tūkst. nualintų britų, prancūzų ir belgų karių laukia galimybės evakuotis iš vokiečių paspęsto katilo, nes kitu atveju jų laukia sunaikinimas arba pasidavimas. Tačiau vokiečiai netikėtai sustabdė puolimą tankais – istorikai iki šiol aiškinasi, kodėl priimtas toks sprendimas. Pagrindinė versija – nacių armijos vadai nusprendė persigrupuoti, tačiau yra ir spėjimų, kad puolančius tankus sąmoningai sustabdė Adolfas Hitleris, leisdamas Winstonui Churchilliui išgelbėti savo karius ir taip parodydamas gerą valią.
Christopherio Nolano filme „Diunkerkas“ vaizduojama gelbėjimo operacija, pavadinta „Diunkerko stebuklu“, britams yra neatsiejama istorinio palikimo dalis.
Tačiau didelių karo laivų bandymus išgelbėti laukiančius kareivius sunkino vokiečių aviacijos puolimas, todėl buvo paprašyta civilių pagalbos – iš Didžiosios Britanijos atplaukė maždaug 700 pramoginių, žvejybinių laivelių ir padėjo išgelbėti daugiau nei 300 tūkst. gyvybių.
Christopherio Nolano filme „Diunkerkas“ vaizduojama gelbėjimo operacija, pavadinta „Diunkerko stebuklu“, britams yra neatsiejama istorinio palikimo dalis. Pats režisierius teigia, kad visuomet Diunkerką suprato kaip artimą visiems istoriją apie susitelkimą, patriotiškumą ir gebėjimą pralaimėjime įžvelgti pergalę.
Anot Christoperio Nolano, sėkminga evakuacija taip pat leido W.Churchilliui pateikti moralinės pergalės idėją, kuri padėjo sutelkti karius ir civilius, paskatinti juos priešintis, nors šis įvykis buvo pralaimėjimas, kapituliacija.
Filme – viskas, ką simbolizuoja karas
„Diunkerkas“ nėra filmas apie pasaulį gelbėjančius herojus – jame parodoma nuo vokiečių aviacijos bombų bėganti sąjungininkų kariuomenė. Kiekvieno tame paplūdimyje esančio jaunuolio akyse atsispindi nuovargis ir siaubas – žmogiškos emocijos, kurias patiria kiekvienas. Kino apžvalgininkas D.Voitukevičius teigia, kad tai ir yra viena pagrindinių filmo sėkmės priežasčių – svarbiausi tampa ne istoriniai faktai, o žmogiški potyriai.
Pasak D.Voitukevičiaus, filme „Diunkerkas“ buvo visko, ką simbolizuoja karas: „Manau, kad šis filmas patinka paprastiems žmonėms, kurie nesidomi karu, nežino, kas yra Ch.Nolanas. Tokie žmonės ateina, pasižiūri filmą ir įvertina jį gerai.“
Tam, kad tikroviškai pavaizduotų „Diunkerko stebuklą“, Ch.Nolanas pasitelkė tikrus gelbėjimo operacijoje dalyvavusius laivus ir senovinį vokiečių bombonešį – aplinka buvo sukurta beveik nesinaudojant kompiuteriniais efektais.
Pastaruoju metu tikrais, tačiau mažai girdėtais istoriniais įvykiais paremti filmai sulaukia daug pripažinimo – istorijos apie nė vienos kulkos neiššovusį Antrojo pasaulinio karo didvyrį arba šifravimo mašinos „Enigma“ išradėją nominuojamos prestižiniams apdovanojimams ir į kino sales surenka minias žmonių. Vis dėlto, dažniausiai žiūrovus pritraukia ne įdomi, negirdėta istorija, o žinomi vardai ant reklaminio plakato. Mažiau žinomas režisierius, neturintis didelės Holivudo kino studijos paramos, pasirinkęs ekranizuoti Diunkerko stebuklą, labai rizikuotų.
D.Voitukevičius tvirtina, kad Ch.Nolano pavardė reiškia kokybę ir tai viena priežasčių, kodėl žmonės eina į jo filmus. „Jei „Diunkerką“ būtų pastatęs kitas režisierius, manau, kad filmas neuždirbtų 100 mln. Vasara yra periodas, kai rodomi filmai, tokie kaip „Žmogus voras“, „Transformeriai“. Mes norime atsipalaiduoti, norime pramogų“, – aiškina pašnekovas.
Taip pat filmo sėkmę dažnai lemia finansinis aspektas – „Diunkerko“ biudžetas buvo 100 mln. dolerių. Tam, kad tikroviškai pavaizduotų „Diunkerko stebuklą“, Ch.Nolanas pasitelkė tikrus gelbėjimo operacijoje dalyvavusius laivus ir senovinį vokiečių bombonešį – aplinka buvo sukurta beveik nesinaudojant kompiuteriniais efektais.
Anot D.Voitukevičiaus, režisierius Ch.Nolanas mėgsta kurti filmus natūraliai ir tai – didelis pliusas: „Taip pamatai, kaip natūraliai atrodo įvykis, o ne sukurtas kompiuteriu. Tuomet, kai žiūri „Perl Harborą“, labai daug kompiuterinių efektų atrodo juokingai.“
Kartais istorinis įvykis – tik fonas siužetui
Net ir tikrais istoriniais įvykiais paremtuose filmuose yra pateikiama režisieriaus kūryba, pagal jo įsivaizdavimą sudėliota tikrovė. Kartais faktai tampa kito pasakojimo pamatu – jų kontekste parodomas vieno žmogaus gyvenimas, kuriami emociniai ryšiai. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja N.Arlauskaitė sako, kad iš karinių filmų žiūrovai dažniausiai tikisi šiam žanrui būdingų dalykų – herojiškumo, iššūkių ir pergalių.
N.Arlauskaitė sako, kad platesnis klausimas yra tai, kaip kinas apskritai susijęs su tikrove ir kiek tikrovės galima tikėtis iš kino. „Viena vertus, kūrėjai gali turėti tikslą papasakoti svarbų įvykį. Kita vertus, gali atsitikti taip, kad kažkoks istorinis įvykis arba karinė drama yra tik fonas kitokioms istorijoms ir siužetams“, – aiškina pašnekovė.
Net ir tikrais istoriniais įvykiais paremtuose filmuose yra pateikiama režisieriaus kūryba, pagal jo įsivaizdavimą sudėliota tikrovė. Kartais faktai tampa kito pasakojimo pamatu – jų kontekste parodomas vieno žmogaus gyvenimas, kuriami emociniai ryšiai.
Kaip tvirtina N.Arlauskaitė, kartais manoma, kad kariniai filmai yra savaiminis žanras: „Mes tikimės žygdarbių, kliūčių, iššūkių, jų įveikimo ir pergalės. Tikimės heroizmo ir patoso. O tai, kiek tie įvykiai tikri ar kažkada įvykę, antrinis klausimas.“
Kino industrija – svarbi dalyvė kuriant arba palaikant kanonus
Nors mes nebūtinai žinome tikrus faktus, neišmanome visų įvykio detalių, žiūrėdami karinę juostą suprantame, kas ja bandoma pasakyti. Kino filmuose realių įvykių atpasakojimas niekada nebūna pirminis tikslas.
N.Arlauskaitės teigimu, kas kartą susidurdami su kinu apie istoriją, susiduriame su kinu apie dabartį. „Tačiau istorija niekada nėra savaiminis tikslas. Tikslas visada yra kažką suprasti apie mus pačius. Pavyzdžiui, Korėjos karas, žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, mums yra tolimas. Tačiau yra filmų apie šį karą, vieną iš jų sukūrė garsus režisierius Johnas Frankenheimeris. Jo filmas – ne pasakojimas apie nutolusią istoriją, o amerikiečių baimes tuo metu. Taigi filmas nurodo į istoriją, bet kalba apie labai aktualią dabartį“, – tvirtina pašnekovė.
„Diunkerko stebuklas“ jau kartą buvo parodytas kino ekrane beveik prieš šešiasdešimt metų, 1958-aisiais. Tačiau Ch.Nolano filmas nėra eilinė juosta apie karą. Anot D.Voitukevičiaus, atsisėdę į kino salės krėslą žiūrovai tikisi ne tikslaus įvykių sekos atpasakojimo, o emocijų ir įspūdžių.
Anksčiau kurtos karinės dramos būdavo nuobodžios, nes ten – susitelkta į dialogus: „Šiame Ch.Nolano filme dialogų beveik nėra. Tu matai įvykį, žmones, baimę, išsigelbėjimą.
Pasak D.Voitukevičiaus, anksčiau kurtos karinės dramos būdavo nuobodžios, nes ten – susitelkta į dialogus: „Šiame Ch.Nolano filme dialogų beveik nėra. Tu matai įvykį, žmones, baimę, išsigelbėjimą. Galima pajusti personažus, pajusti jų emocijų puokštę. Sėdi kino teatre ir jautiesi, tarsi būtum pačiame filme.“
Bet kokio žanro kino filmas turi būti suprantamas kiekvienam žiūrovui – net jei tai yra juosta, paremta negirdėta istorija. Pavyzdžiui, britams Diunkerkas yra neatsiejama Antrojo pasaulinio karo, kaip proceso, dalis, o amerikiečiams bus svarbesni kiti mūšiai. N.Arlauskaitės teigimu, prie įvykio svarbos suvokimo prisideda ir kino industrija.
„Klausimas apie mažiau ar daugiau žinomus mūšius susijęs su švietimu, buvimu kultūroje, filmais, kuriuos žiūrime, knygomis, kurias skaitome. Kas atsitinka su mažiau žinomais įvykiais? Čia jau susiduriame su kultūros priemonėmis. Kinas yra didžiulė industrija, jei kalbame apie Holivudo kiną. Industrija gali prisidėti prie naujų žinomumo kanonų. Ji dalyvauja kanonų palaikyme ir jų keitime“, – aiškina N.Arlauskaitė.
Žurnalas „Time“ „Diunkerką“ pristatė kaip svarbiausią metų filmą, pasakojantį apie tamsiausią karo valandą, juostai jau dabar prognozuojamos kelios „Oskaro“ nominacijos. Per porą savaičių Ch.Nolanas pats sukūrė „Diunkerko stebuklą“ – britų istorinį palikimą prikėlė antram gyvenimui ir pavertė vienu didžiausių kino įvykių.
Tačiau žiūrovui sudominti mažai kam žinomu istoriniu faktu reikia karo strategijai prilygstančių veiksmų – atsakingai suplanuoto biudžeto, įtaigaus scenarijaus ir režisūros, kuriančios bombų sprogimus nustelbiančius žmogiškus išgyvenimus.
