Praėjusiais metais jis pristatė naujausią, tęsiantį dvi tautas skiriančio konflikto tyrimą, filmą „Į Vakarus nuo Jordano upės“ („West of the Jordan River“, 2017), kurį galima išvysti šiuo metu vykstančiame „Kino pavasaryje“.
Dokumentinio filmo laikas skyla tarsi į dvi dalis: 1994-uosius, kai režisierius kalbino tuometį Izraelio ministrą pirmininką Yitzaką Rabiną, kuris po metų buvo nužudytas, bei 2016 m., kai A.Gitai po 35-erių metų sugrįžta į Vakarų Krantą ir ieško taikos proceso, apie kurį kalbėjo ministras pirmininkas, progreso. Siekdamas pateikti gilų esamos situacijos vaizdinį, režisierius kalbasi su Izraelio politikais, žurnalistais, gyventojais ir nevyriausybinėmis organizacijomis.
Festivalyje „Kino pavasaris'“ turėjo apsilankyti ir pats režisierius Amos Gitai, tačiau dėl pablogėjusios sveikatos, savo vizitą jis atšaukė, tačiau atsakė į keletą klausimų.
– Kodėl būdamas 35-erių metų nusprendėte sugrįžti į Vakarų Krantą ir sukurti šį filmą?
– Esu susirūpinęs savo šalies likimu ne tiek kaip kino kūrėjas, kiek pilietis. Norėčiau, kad šalis ir jos gyventojai būtų laisvi, kad būtų išsaugota minties laisvė. Pagal išsilavinimą esu architektas, bet kino medija suteikia galimybę kalbėti apie dalykus, kurie mane veikia ir trikdo. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl nuosekliai kūriau filmus „Šventas“ („Kadosh“, 1999), „Kas dieną“ („Yom Yom“, 1998), t. y. visus savo filmus. „Į Vakarus nuo Jordano upės“ norėjau atiduoti pagarbą žmogaus teisių organizacijoms „B’Tselem“, „Breaking the Silence“ ir kitoms.
– Kuo abiem pusėms svarbios šios organizacijos?
– Manau, kad jie palaiko laisvės dvasią ir primena apie abiem pusėms būtiną dialogą netgi konflikto viduryje. Mano nuomone, jie yra žmogiškumo balsas, turintis kilnių tikslų. Jų darbas labai svarbus, tačiau mūsų vyriausybė varžo šių organizacijų veiklą. Knesetas leidžia įstatymus, kurie riboja jų veikimą ir finansavimą, nors jų buvimas yra būtinas šalies ateičiai ir progresui.
– Kokį poveikį šios organizacijos turi pačiai palestiniečių visuomenei, jos tradicijoms?
– Hebrone aplankyta organizacija „B’Tselem“ palestiniečių moteris aprūpina filmavimo kameromis. Ji keičia šios bendruomenės vidinę dinamiką, t. y. griauna nuostatą, kad moterų pareiga – auginti vaikus ir ruošti valgį, rodo, kad jos gali būti aktyvios. Manau, jog ateityje, kai baigsis Izraelio okupacija, kad išvengtų patekimo į kitų despotų rankas, palestiniečiams to prireiks kuriant naują visuomenę, kurioje bus gerbiamos moterų teisės ir žodžio laisvė. Žmogaus teisių organizacijos, vienijančios individus, susirūpinusius tuo, kas vyksta, o ne tik žiūrinčius vakaro žinias ir besiskundžiančius, turi stiprų teigiamą poveikį. Jų veikla prisideda prie realybės pokyčių. Tai – svarbūs judėjimai, kurie reikalingi ir kitoms pasaulio vietoms, kadangi tai, kas pastaruoju metu vyksta, yra tikras autoritarinių režimų cunamis.
– Organizacijų veikla, kurią matome filme, suteikia vilties.
– Su komanda radome įkvepiantį ir, drįsčiau sakyti, optimistinį požiūrį, nepaisant to, kad žmonės rizikuoja ir nori aktyviai dalyvauti. Taip jie varžosi su autoritarine koncepcija, kuri grįsta jėga. Kai nepakanka, jos pasitelkiama dar daugiau. Žinome, kuo tokie dalykai baigiasi. Pavyzdžiui, įvairiais įstatymais kaip dabartinis draudimas šalies mokyklose mokyti apie palestiniečių poetą Mahmoudą Darwishą. Mes galime sutikti arba nesutikti su palestiniečiais, bet turime žinoti, ką jie galvoja. Priešingu atveju tai yra ignoravimas, kuris veda į rasizmą ar dar blogiau.
