„Prieš penkerius metus prie manęs seksualiai priekabiavo kino režisierius Šarūnas Bartas. Praėjo penkeri metai, bet tai vis dar gyva šį vakarą, kai tai rašau. Laikiau tai paslaptyje, nes maniau, jog tai neegzistuos, jei niekas nesužinos. Bet tai nėra tiesa. Metas sugriauti tylą ir nustoti apsimetinėti, kad tai neegzistuoja. Prašau, neleiskime tam nutikti dar kartą“, – anglų kalba savo „Facebook“ paskyroje rašė J.Steponaitytė, pridėjusi grotažymę #metoo.
„Aš jaučiausi kalta, sutrikusi. Nežinojau, kas tiksliai įvyko“, – apie penkerius metus trukusią tylą 15min sakė J.Steponaitytė.
– Kas nutiko tą naktį?
– Tai buvo prieš penkerius metus. Jis mane pakvietė į studiją dėl aktorių atrankos, videobandymų, nes ruošėsi naujam filmui. Aš atėjau, mes nufilmavom tą video ir po kurio laiko likom dviese. Aš Šarūną Bartą pažinojau nuo 11 metų ir tuo metu jis man buvo autoritetas. Tada man atrodė labai didelis pasiekimas pasilikti su Š.Bartu dviese ir kalbėtis.
Mes pasilikom, gėrėm alkoholį. Po kelių valandų šnekėjimo, kai jau buvau tikrai girta, jis paėmė mano rankas, pradėjo kartoti mantrą, kad mes esam suaugę žmonės, kad tai, kas dabar vyksta, yra gerai, nes jis jaučia, kad jis man patinka, kad jausmas yra abipusis. Jis bandė mane užkalbėti, kartu liesdamas mano rankas ir bandydamas priartėti prie manęs.
Vienu metu jis mane nurengė ir nuo to laiko man yra tikrai sunku šnekėti. Ne vien dėl to, kad tai yra labai intymu, bet ir dėl to, kad aš viską miglotai prisimenu. Visų pirma todėl, kad buvau tikrai girta. Kartu tai buvo jausmas, lyg aš būčiau palikus savo kūną.
Tačiau aš galiu tvirtai pasakyti, jog nors jo tiesiogiai neatstūmiau, bandžiau kaip įmanoma stabdyti tą procesą. Tai buvo jo nuolatinis bandymas patenkinti savo seksualinius geismus su mano kūnu, bet aš jo visiškai neliečiau ir nepatenkinau jo seksualinių fantazijų.
Nežinau, kiek tai truko. Vis dėlto pasilikau nakvoti ten. Ryte jis bandė tai padaryti dar kartą. Aš vėl tai stabdžiau. Po kurio laiko atsitokėjau, pradėjau panikuoti, sakyti, kad tai, kas vyko, yra labai blogai ir taip neturėjo būti. Jis vėl pradėjo kartoti, kad tame nemato nieko blogo ir mes esam suaugę žmonės. Tada iš ten išėjau.
– Manote, kad Š.Bartas, puikiai suprasdamas, kad esate neblaivi, bandė tuo pasinaudoti?
– Taip.
– Kam nors apie tai pasakojote, kur nors kreipėtės?
– Apie tai tą pačią dieną papasakojau vienam žmogui. Kitur nesikreipiau, net tokios minties nekilo. Aš jaučiausi kalta, sutrikusi. Nežinojau, kas tiksliai įvyko. Tai buvo viena pirmųjų mano seksualinių patirčių. Manau, tai svarbu, nes visi žmonės klaus, kodėl ji jo aiškiai neatstūmė. Galbūt dabar, net ir būdama labai girta, elgčiausi kitaip. Bet mano patirties nebuvimas irgi prie to prisidėjo.
Svarbus ir autoriteto momentas. Daug kas iš kino pasaulio supranta, kad būti pas Šarūną Bartą, būti „Kinemoj“ buvo kieta. Patekti į tą pasaulį buvo lyg ir pasiekimas. Š.Bartas man buvo autoritetas, dėl to norėjau būti ten pat, kur buvo jis. Ne dėl to, kad jis mane traukė kaip vyras.
– Ar po tos nakties Š.Bartas bandė su jumis susisiekti?
– Kitą dieną dar atėjau trumpam į studiją, bet paskui nustojau su jais dirbti. Atrodo, kad susisiekti ir nebandė. Mes apie tai nešnekėjom.
– Minėjote, jog nustojote su jais dirbti. Tuo metu dirbote „Kinemoje“?
– Tai buvo keistas laikotarpis. „Kinema“ vis su manim susisiekdavo su skirtingom užduotim. Jie norėjo, kad aš jiems daryčiau atranką, tada norėjo, kad ieškočiau lokacijų. Kad padėčiau rašyti scenarijų arba ruošti paraišką Lietuvos kino centrui. Tą vakarą ten buvau kaip aktorė.
Nors konkrečių užduočių „Kinemoje“ neturėjau, bet kažkas vyko. Vyko dialogas su Jurga Dikčiuviene [studijos vadovė – red. past.], ji norėjo, kad kažkaip prisidėčiau. Bet po to visus ryšius su „Kinema“ nutraukiau.
– Daugiau nebesusitikote su Š.Bartu?
– Buvau su juo susitikusi, kai „Pompidou“ centre vyko jo retrospektyva. Tai buvo prieš pusantrų metų.
Per vakarėlį Š.Bartas bandė mane pabučiuoti per prievartą. Jis pradėjo traukti mano galvą link savęs, aš atstūminėjau savo galvą, jis bandė dar kartą mane prisitraukti per jėgą. Atsitraukiau, šokau į kitą kambario galą ir paklausiau: „Ką tu darai?“. Jis pasakė, kad jis tiesiog toks yra.
Kambaryje buvo liudininkas.
– Kodėl po to, kas nutiko prieš penkerius metus, ėjote į retrospektyvą ir susitikote su Š.Bartu?
– Logiškai negaliu paaiškinti, kodėl ten ėjau. Šitą istoriją visą laiką laikiau su savimi, niekam nepasakojau, nes kaltinau save. Iki galo nesuvokiau, kas įvyko. Ir tik dabar, kai pradėjau tai artikuliuoti, supratau, kad tai, kas įvyko, nėra normalu.
Bet tai, kas buvo tą vakarą prieš pusantrų metų, dar kartą įrodė, kad jis visiškai nesigailėjo to, kas įvyko anksčiau.
– Ar Š.Bartas bandė su jumis susisiekti po šio penktadienio, kai paskelbėte kaltinimus jam?
– Man parašė J.Dikčiuvienė. Parašė, jog tikisi atsiprašymo ir supranta, kad aš galėjau būti apsvaigus nuo narkotinių medžiagų, bet tai, kaip aš pasielgiau, yra neatsakinga. Aš jai nieko neatsakiau.
– J.Dikčiuvienė „Lietuvos ryto“ televizijai savaitgalį teigė, jog ketinama kreiptis į teisėsaugą. Kokie bus jūsų veiksmai?
– Ketinu kreiptis į teisėsaugą, kai grįšiu į Lietuvą, nes dabar esu išvykusi. Galvojau, kad jau per vėlu, bet senaties terminas dar nepraėjęs.
– Kodėl nusprendėte kalbėti dabar?
– Yra dvi aplinkybės. Pirma, #metoo judėjimas, kuris padrąsino ir privertė permąstyti daug dalykų. Antra, mane pasiekė gandai apie kitas merginas, kurios nuo jo nukentėjo. Supratau, kad aš šiandien nebebijau ir esu pasiruošusi kalbėti. Man atrodo, kad tai yra būtina. Ne dėl manęs, bet tam, kad apsisaugotumėm nuo galimai ateityje vyksiančių istorijų.
– Ar buvote pasiruošusi tokioms reakcijoms, kurių sulaukėte?
– Labai sunku būti tam pasiruošus. Žinojau, kad bus daug neapykantos. Bet tiek, kiek yra neapykantos, yra ir meilės bei palaikymo. Labai daug žmonių man rašo, labai daug merginų rašo, dalijasi savo asmeninėmis istorijomis, seksualinės prievartos patirtimis.
Turiu nuojautą, kad kino pasaulyje tai buvo vieša paslaptis. Galbūt nesitikėjau tylos iš Šarūno Barto, kino rato žmonių.
