Agnieszkos Smoczynskos „Šokių aikštelės dukterys“ („The Lure“) pripažintas geriausiu debiutu Gdynės kino festivalyje, už dizainą ir unikalią viziją apdovanotas prestižiniame Amerikos Sandanso festivalyje.
Filmas pasakoja apie dvi seseris undines – Auksinę ir Sidabrinę, kurios netikėtai atsiduria 9 deš. Varšuvos linksmybių sūkuryje. Pasinėrusios į aistringą gyvenimą, jos pamiršta tikrąją savo prigimtį. Tačiau užtenka vienos sudaužytos širdies ir padėtis tampa nebevaldoma.
Režisierius, aktorius Jonas Trukanas („Knygnešys“, „Sibirietiškas auklejimas“, „Vaiduoklis, kurio neprisimenu“) tvirtina, jog filmą „Šokių aikštelės dukterys“ žiūrės dar kartą, ir dalinasi savo įspūdžiais:
„Nežinau, ko tikėjausi, bet gavau būtent tai, ko norėjau. Tai vienas iš tų filmų, kurį žiūrėdamas tyliai pavydėjau režisierei.
Pirmosios filmo minutės: esame prie ežero, kepa dešrelės, o aplink laužą ratus suka vyrai su buteliais rankose, iš visos širdies traukdami širdingą dainą. Toks, iki skausmo pažįstamas peizažas. Vyrų daina pradeda pintis su kita, iš ežero sklindančia kur kas trapesne melodija. Pro raibuliuojantį ežero vandenį pirmą kartą pamatome filmo protagonistes, vakarojančius vyrus savo daina viliojančias undinėles Auksinę ir Sidabrinę. Jos greitai keliaus dainuoti savo dainų striptizo klube, įsipins į žmogiškų rūpesčių verpetą ir užkąs žmogienos. Ir viskas vyksta 9 deš. Varšuvoje.
„Šokių aikštelės dukterys“ – iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamų žanrų kratinys. Filme slaviškas folkloras jungiasi su miuziklu, miuziklas – su slasher’iu, o šis – su paauglių drama. Ir kiekvienas šių žanrų konstruktyviai papildo vienas kitą.
Pavyzdžiu režisierei A. Smoczynskai drąsos. Visada galvojau, kad retas miuziklas tinka kino ekranui – muzikiniai numeriai dažnai atitolina nuo žmogiškosios emocijos, tačiau „Šokių aikštelės dukterys“ nebando maskuotis. Undinėlės atlieka savo pirmąją dainą striptizo klube, pasigirsta kapoti sintezatorių ritmai, kamera skraido po aikštelę, spalvų ryškumas beveik degina akis, montažo tempas didėja su kiekviena dainos fraze. Taip po truputį persikėliau į ribotos kabelinės televizijos laikus, kai per VIVA Zwei kanalą pirmą kartą pamačiau muzikinį klipą. Ir tarp visų šitų, ekstravagantiškų ir grotestiškų vaizdų – pagrindinės filmo aktorės sugeba įtikinti: per žvilgsnius, per (greičiausiai undinėlėms būdingą) infantilumą, prasimuša keistos, bet tikros emocijos.
„Šokių aikštelės dukterys“ pirmiausia yra žiauriai smagus filmas. Kiekviena scena vis labiau įsuka į režisierės kuriamą keistą ir beprotišką pasaulį. Nors filme nėra konvencinės istorijos struktūros, kartais ne iki galo aiškios personažų motyvacijos, bet esu tikras, kad visa tai yra apgalvotas sprendimas, kuris tolygiai įsicementuoja į filmo stuburą. Dar kurį laiką, po filmo pabaigos, trepsėjau į gergždžiančio sintezatoriaus man įkaltą ritmą.“
