– Ką jums reiškia kūryba?
– Čia lygiai tas pats, kaip paklausti, kas man yra gyvenimas, nes gyvenimas man ir yra kūryba. Kūryba mano gyvenime jau nuo jaunystės, nuo tada kai iš Šiaulių išvažiavau būdama 17 metų. Tuo metu sumąsčiau stoti į režisūrą, šioje srityje dabar ir dirbu. Na, o jeigu dar pridėsim kelerius metus, per kuriuos mokykloje lankiau dramos būrelius, tai tikrai mano gyvenimas – kūryba.
– Kas pastūmėjo padaryti tokį pasirinkimą?
– Jeigu visiškai visiškai sąžiningai... Kai vykau stoti į Lietuvos konservatoriją, kurioje būtent ir buvo ši specialybė, režisūra, aš nežinojau, ar tikrai tikrai to noriu.
Žinoma, juk turėčiau sakyti, kad apie režisūrą svajojau nuo vaikystės, bet... Tik būdama tenai supratau, į ką aš įstojau ir, pasirodo, pataikiau.
Režisierius renkasi aktorius, o aktoriai yra pasirenkami. Aš esu to charakterio, kuriam patinka rinktis, o ne būti pasirinktai.
– Ar kada nors kilo abejonių dėl tokio pasirinkimo?
– Nekilo. Aš įgyvendinau labai daug. Dabar galvoju, jeigu būčiau pasirinkusi vien tik aktorystę, galbūt likimas būtų susiklostęs labai nuostabiai.
Bet man atrodo, kad režisierius yra ta profesija, kuri man labiau tinka. Režisierius renkasi aktorius, o aktoriai yra pasirenkami. Aš esu to charakterio, kuriam patinka rinktis, o ne būti pasirinktai.
– Kaip apibūdintumėte režisierių?
– Ką mes tikriname žmoguje, kuris ateina studijuoti režisūros? Tai pirmiausia gebėjimą matyti vaizdais. Gebėjimą matyti tai, ko nemato kiti. Ir mokėti improvizuoti. Nuo to pradedama.
Sakoma, kad režisieriaus profesijos galima išmokti labai greitai. Bet sunkiausia suformuoti save kaip režisierių. Išmokti kaip nufilmuoti, sumontuoti – tai paprasta.
Tą patį medį, kuris stovi toje pačioje vietoje 5 režisieriai parodys skirtingai. Ir šio medžio nuotaika bus skirtinga. Tai priklauso ne nuo kameros ir ne nuo medžio, o nuo žmogaus, kuris stovi už kameros.
Tačiau kodėl mes kartais žiūrime filmus ir matome, kad ši istorija įdomi, gera, įsimename ją, o kartais – kad filmas paviršutiniškas, banalus. Visa tai dėl režisieriaus. Tą patį medį, kuris stovi toje pačioje vietoje 5 režisieriai parodys skirtingai. Ir šio medžio nuotaika bus skirtinga. Tai priklauso ne nuo kameros ir ne nuo medžio, o nuo žmogaus, kuris stovi už kameros.
– Kaip sekasi derinti aktorystę ir režisūrą?
– Labai patogu turėti įvairios patirties. Kai stovi ir toje, ir kitoje kameros pusėje, tai labai gerai žinai, kaip jaučiasi aktorius, kas gali trukdyti ir tuo pačiu tu esi aktorius kitame vaidmenyje. Tu suvoki, kiek reikia, kad įgyvendintum režisieriaus svajonę. Tai yra labai gerai.
Pasaulyje yra nemažai žymių režisierių, kurie yra ir aktoriai. Tačiau aktorystė ir režisūra yra skirtingos profesijos.
– Kokie pagrindiniai skirtumai tarp režisūros ir aktorystės?
– Jeigu esi režisierius ir kartais tau kas nors trukdo, tu pradedi matyti viską kitaip – save režisuoti iš šalies. Negali pabėgti nuo režisieriaus profesijos.
Jeigu esi režisierius ir kartais tau kas nors trukdo, tu pradedi matyti viską kitaip – save režisuoti iš šalies. Negali pabėgti nuo režisieriaus profesijos.
O kine aktorius turi tikėti viskuo, tikėti šiuo laiku ir šia akimirka, įsijausti. Antrą kartą tu nesuvaidinsi kaip teatre.
– Kuo svarbus ryšys tarp aktoriaus ir režisieriaus?
– Jeigu režisierius ir aktorius nesupras vienas kito, jie pradės stumdytis. Tai yra labai tragiškas dalykas. Kiekvienas mato savo filmą: operatorius – savo, aktoriai – savo, režisierius – savo. Ir režisieriaus pirmasis – pagrindinis – žingsnis yra padaryti taip, kad visi matytų vieną filmą. Kad visi su savo idėjomis kurtų tą filmą, kurį įsivaizduoja režisierius.
Kinas yra komanda. Jeigu komanda laimi, tai sako: „Mes laimėjome“, bet jeigu filmas nepasiseka, tai sakoma: „Režisierius buvo blogas.“
Režisierius turi būti pasiruošęs sėkme dalytis su visais, o nesėkmę pasiimti sau.
– Kuris jūsų vaidmuo labiausiai įstrigo, tapo mėgstamiausiu?
Kinas yra komanda. Jeigu komanda laimi, tai sako: „Mes laimėjome“, bet jeigu filmas nepasiseka, tai sakoma: „Režisierius buvo blogas.“
– Aš esu suvaidinusi tiek vaidmenų... Vaidinau vaidybiniame filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2011) pagrindinę heroję Moniką. Tai galbūt yra tas vaidmuo, nuo kurio buvo labai sudėtinga pabėgti. Tu su juo gyveni. Po Monikos vaidmens man daug kas sakė, kad gal man geriau rinktis aktorės kelią ir baigti dokumentinę režisūrą. Tačiau visada sakiau, kad aktorystė yra mano hobis, o režisierė – tai profesija.
Prieš kelias savaites baigėme vieno kino filmavimą („Edeno sodas“). Jame vaidinau medicinos seserį Agnę. Tame filme taip pat dirbu antrąja režisiere, nes filmo režisierius yra Algimantas Puipa. Jeigu viskas bus gerai, šis filmas žiūrovus pasieks kitą rudenį.
– Ar jaučiate vaidybos, kameros baimę?
– Kai išgirsti žodžius „Garsas, vaizdas, veiksmas“, kai tu stovi aktoriaus pozicijoje ir suvoki, kad jau dabar turėsi vaidinti tą vienintelį ir nepakartojamą dublį, tada ir atsiranda baimė, atsakomybės jausmas. Stengiuosi įsijausti: aš esu čia ir darau tai, kas yra šioje scenoje, negalvoju apie tai, kas buvo anksčiau nufilmuotų 10 scenų. To paties mokau ir savo studentus.
– Iš kur semiatės idėjų filmams?
Iš to didelio didelio skaičiaus projektų, kuriuos atneša ir jauni, ir vyresni režisieriai, tik dalį finansuoja valstybė.
– Yra toks dalykas... Kiekvienas režisierius turi tokį krepšelį filmų, kuriuos sukuria mintyse. Kinas yra labai brangus menas. Ir kai tu turi kokių nors idėjų, tai pirmiausia turi stuktelėti į medį tris kartus, kad neprasitartum ir per anksti nepradėtum svajoti, negu tau leidžia gyvenimas.
Lapkričio mėnesį bus paskelbti konkursai filmų projektams ir mes, režisieriai, kaip bitės sunešame savo filmus – dokumentinius, vaidybinius... Atsiranda komisija, kuri tam davė bliūdelį, o anam nieko nedavė. Iš to didelio didelio skaičiaus projektų, kuriuos atneša ir jauni, ir vyresni režisieriai, tik dalį finansuoja valstybė.
Šį rudenį duosiu dokumentinio filmo projektą. Bet, kaip aš sakau, velnias juokiasi, o... Matote, kai atiduodi projektą, visas filmas jau yra tavo mintyse. Tu tą filmą išnešiojai jau ir, kai negauni finansavimo, tu padedi tą filmą tarsi į stalčių... Po kurio laiko galbūt net nebesinori grįžti prie tos temos, nes ji jau pergyventa – tu jau vieną kartą sukūrei tą filmą.
– Kodėl pasirinkote dokumentiką?
Man visada likdavo didžiulė didžiulė nostalgija. Kažkur pamatau žmogaus gyvenimą, jis yra labai labai įdomus, kurį norėtum išsamiau papasakot, bet tam nėra nei laiko, nei tinkamo formato.
– Kai mūsų kursas baigė studijas, tai daug bendrakursių buvo paskirta dirbti į televiziją. Tuo metu televizijoje buvo dideli pasikeitimai – ir filmai statomi, ir spektakliai įrašinėjami. Teko dirbti su televizijos laidomis: atvažiuoji pas žmogų dienai ar dviem ir ištempi iš jo tau reikalingus gyvenimo etapus, o po to išvažiuoji.
O man visada likdavo didžiulė didžiulė nostalgija. Kažkur pamatau žmogaus gyvenimą, jis yra labai labai įdomus, kurį norėtum išsamiau papasakot, bet tam nėra nei laiko, nei tinkamo formato.
Tad kai atėjo laikas, kai aš pasitraukiau iš televizijos laidų ir pradėjau kurti dokumentiką.
– Kaip pasirenkate savo filmų herojus?
– Žinote, mano herojai yra tie, kurie niekada nesiprašė būti filmuojami. Tie, kurių aš prašydavau, kad jie sutiktų atskleisti savo gyvenimą – kad aš galėčiau atvažiuoti su filmavimo kameroms, landžioti po jų namus, landžioti po jų sielas.
– Ar sunku įtikinti žmones būti filmų herojais?
Dokumentika man primena džiazą. Niekada nesugalvosi iš anksto, kaip kas bus. Vaidybiniame filme gali surežisuoti ir numatyti viską, o dokumentikoje viskas gali apvirsti aukštyn kojom bet kurią minutę.
– Viena rusų režisierė yra pasakiusi, kad žmogaus gyvenime yra toks gyvatės ratas: kiekvienas žmogus aplink save turi tokį ratą, iki kurio prisileidžia svetimus žmones. Kiekvienas žmogus tuos ratus turi skirtingus.
Ir kaip keista, kad kuo žmogus yra paprastesnis, tuo jo ratas yra mažesnis. Iš pradžių jis bijo, bet jeigu jis patiki tavimi, tai prisileidžia arti.
O žmonės, kurie yra kito rango, visada galvoja, o kas bus, jeigu bus... Jie aplink nusibrėžia tokį didelį ratą, kad ką jie tau besakytų, vis tiek jauti, jog tai yra netikra, paviršutiniška.
– Kokie yra kino užkulisiai?
– Tam, kad būtų sukurtas valandos ar pusantros valandos filmas, reikia įdėti labai daug darbo. Dokumentinio filmo kūryba tai yra ilgas ilgas vienos istorijos kelias, kuris labai keičiasi. Tai, kas vyksta filmavimo metu, žiūrovams nematoma – kol prisipratini herojų, kol filmuoji praeina nemažai laiko.
Dokumentikoje nieko nenumatysi. Dokumentika man primena džiazą. Niekada nesugalvosi iš anksto, kaip kas bus. Vaidybiniame filme gali surežisuoti ir numatyti viską, o dokumentikoje viskas gali apvirsti aukštyn kojom bet kurią minutę. Kaip ir džiaze, turi įsiklausyti – koks tavo herojus, kas jam svarbu. Filmas gali būti sumanytas vienaip, bet galiausiai jis išeina visiškai kitoks.
Kai aš pradėjau kurti filmus, vyras jau buvo žinomas režisierius. Žmonėms atrodė taip: argi čia taip staiga pradėjo jai sektis.
– Ar nuo pat pradžių visi laurai buvo skirti jums? Ar buvo kalbama, kad viskas tik dėl vyro – kino režisieriaus Algimanto Puipos?
– Yra toks dalykas... Kai aš pradėjau kurti filmus, vyras jau buvo žinomas režisierius. Žmonėms atrodė taip: argi čia taip staiga pradėjo jai sektis. Buvo keistų situacijų – kai laimėdavau kokį prizą, pirmiausia aplinkiniai bandydavo išsiaiškinti, kas kokį pažįstamą turi... Bet laikas bėgo ir tai pasibaigė.
Mano filmai – tai dokumentika, o Algimantas niekada nekūrė dokumentikos – jam tai yra labai svetima.
Esu sukūrusi vieną vaidybinį filmą („Stiklo šalis“), bet jis labai skiriasi nuo Algimanto filmų.
– Kaip sekasi kartu dirbti?
Jeigu mano dokumentiniai filmai, tai aš galiu kalbėti, pasitarti, pasakoti jam, bet tai yra mano filmai. Ir paskutinis žodis yra mano. Jeigu tai yra jo filmas – tai jo žodis paskutinis.
– Dažnai dirbame kartu. Jis yra iš tų režisierių, kuris visą laiką turi diskutuoti su kuo nors. Išsakyti savo mintis. Kai aš auginau vaikus ir nekūriau filmų, būdavo taip, kad kai jis grįždavo iš kokio nors kino montažo, ir nesvarbu, ar man labai norisi pamiegoti, nes vaikas nemiegojo visą naktį, ar ne, bet turėdavau jį išklausyti, pakalbėti su juo. Aš niekada nebuvau užguita namų šeimininkė, atitraukta nuo kūrybos.
– Ar kyla konfliktų dėl filmų kūrimo?
– Aišku, kad kyla konfliktų ir ne tik režisūroje. Mes esame sutarę, kad jeigu mano dokumentiniai filmai, tai aš galiu kalbėti, pasitarti, pasakoti jam, bet tai yra mano filmai. Ir paskutinis žodis yra mano. Jeigu tai yra jo filmas – tai jo žodis paskutinis.
Labai daug kas klausia, ar sudėtinga dviem menininkams gyventi po vienu stogu, ar vyras nepavydi sėkmės ir panašiai... Kartais atrodo, kad už kito darbą išgyveni labiau, negu už savo. Už sėkmę. Aš matau, kaip jam svarbu. Ir man svarbi jo sėkmė.
– Ar vaikai nepasuko tokia pačia linkme?
Jeigu režisierius galvoja, kiek bus žmonių salėje ir kiek bus uždirbta iš filmo, tai jam ne per daugiausiai pasiseks.
– Vyresnysis ne, o jaunėlis sako – kai dar buvo vyresnysis brolis, tai namuose dar buvo apie ką šnekėti, ne tik apie kiną. O kai jis išvažiavo studijuoti, namuose nieko nebeliko, tik – kinas, kinas, kinas... Taigi jis pasuko irgi į kiną ir labai sėkmingai – pasirinko prodiuserio kelią.
– Ką manote apie šiuolaikinį kiną?
– Filmų temos yra amžinos, niekas naujų nesukurs. Neapykanta, meilė, vienatvė. Jeigu režisierius galvoja, kiek bus žmonių salėje ir kiek bus uždirbta iš filmo, tai jam ne per daugiausiai pasiseks. Komercinis kinas pradeda nuo minties „O kiek turi uždirbti mano kinas?“ Todėl dabar yra daug komercinių, negilių, neužbaigtų filmų.
Kai aš, būdama vaikas, pramerkdavau akis, matydavau tokią knygą, ant kurios nugarėlės buvo užrašyta „Pigu, skanu ir greita“. Tai buvo knyga apie valgius. Dabar taip dažnai yra ir kine. Tik jeigu greitai – tai neskanu, o jeigu skanu – tai nepigu.
