Režisierius nuosekliai tyrinėja uždarą Japonijos visuomenę, tarpusavio santykius ir kaip juos keičia socialiniai ir ekonominiai aspektai.
– Jūs kuriate pasakojimą apie neturtingą šeimą, kuriai sunku išgyventi, taigi ji ima vagiliauti. Kur sėmėtės įkvėpimo šiam scenarijui?
– Šio filmo istoriją įkvėpė keletas laikraštyje perskaitytų naujienų apie neturtingas šeimas. Japonija vis labiau tampa klasine visuomene, atskirtis tarp klasių gilėja. Ekonomiškai silpniausiai įsitvirtinę žmonės išgyvena sunkius laikus, tad dažnai atsitinka neįtikėtinų dalykų. Pavyzdžiui, viena šeima nepranešė valdžios institucijoms apie tėvų mirtį, kad ir toliau gautų jų pensiją, nes tai buvo vienintelės jų pajamos. Scenarijus nėra pagrįstas kažkokiu konkrečiu atveju, tačiau jis buvo įkvėptas to, ką pastaruoju metu matau naujienose.
Filmo anonsas:
– Ar tapatinatės su šia šeima? Koks jūsų požiūris į juos?
– Aš myliu šią šeimą (juokiasi). Tačiau vis dėlto tai nereiškia, kad sutinku su visais jų sprendimais.
– Dažniausiai centrine filmo ašimi jūsų filmuose tampa šeima. Kodėl jums svarbiau kalbėti apie šeimą nei apie individą?
– Filmo „Pripučiama lėlė“ (Air doll, 2009) centre buvo vienas individas, bet sutinku su jumis, dažniausiai renkuosi pasakojimus apie asmenų grupę. Taip yra todėl, kad vienas personažas man neįdomus. Šeima yra puiki priemonė siekiant papasakoti vieno žmogaus istoriją ir kartu parodyti to žmogaus santykius su kitais šeimos nariais. Pavyzdžiui, jeigu yra moters personažas, vaizduodamas ją šeimoje, gali parodyti jos individualumą: ji gali būti sesuo, motina, žmona ir pan. Taigi taip atsiranda daug kelių, kuriais gali papasakoti norimą istoriją. Man atrodo, kad tai labai efektyvus kalbėjimo būdas.
– Dažnai tokiose istorijose atsiskleidžia santykio siekis, ilgesys ir meilė arba jos laukimas. Kaip manote, ar vienatvė yra tipiška Japonijos visuomenės problema?
– Pastaruosius kelerius metus Japonijoje vartojame posakį „Oshito disama“, kuris reiškia „pats sau vienas“. Eiti į restoraną vienam, žiūrėti filmą vienam... Problema Japonijos visuomenėje yra ta, kad negalime susitaikyti su įvairove. Santuoka suprantama kaip vienintelis teisingas modelis, tad daug jaunų vyrų ir moterų, jausdami iš visuomenės spaudimą susituokti, nusprendžia savo gyvenimą nugyventi kaip atskiros asmenybės.
Nekurdami santykių ar netapdami šeima, jie priešinasi šiam spaudimui. Nenoriu primesti šeimos ar poros idėjos tiems žmonėms, kurie nori gyventi individualų gyvenimą, bet žvelgdamas į pastaruosius du dešimtmečius Japonijoje matau, kad ekonomika silpnėja ir bendruomenės susiskaido. Lokalių bendruomenių mažėja. Anksčiau šeima Japonijoje buvo trys kartos, o dabar tai – vieniši žmonės. Mes prarandame visas tas bendruomenės vertybių sistemas, kurios Japonijoje buvo labai svarbios ir kurių žmonės čia ieško. Esame keblioje situacijoje.
– Ankstesniame filme „Koks tėvas, toks ir sūnus“ (Like father, like son, 2013) ir dar keliuose kituose savo filmuose kalbate apie kitokį ryšį tarp žmonių, kuris ilgainiui jiems tampa svarbesnis už kraujo ryšį. Galbūt klystu, bet juk Japonijoje kraujo ryšys daug svarbesnis už kitus.
– Taip, tokia šeima tikrai yra išimtis. Japonijoje visuomenė į tokias šeimas žiūri žymiai šalčiau. Vis dėlto ne kraujo ryšiu grįstas šeiminis santykis gali būti labai stiprus, o filmo personažai yra to simboliai. Tokių šeimų nariai visuomenėje yra labai apleisti. Visuomenė yra didelė, mes juos suburiame ir vėl juos atskiriame, jų atsisakome. Taigi tai yra klausimas, kurį norėjau iškelti savo filmuose.
Mes prarandame visas tas bendruomenės vertybių sistemas, kurios Japonijoje buvo labai svarbios ir kurių žmonės čia ieško. Esame keblioje situacijoje.
– Jūs visada stengiatės suprasti savo pasirinktą temą ar veikėjus ir žiūrovus kviečiate pajusti, o ne deklaratyviai įteigti jiems tam tikrą poziciją. Jūs visada žaidžiate su mūsų realybės suvokimu. Ar kinas jums yra priemonė, padedanti suprasti žmones? Ar matote sociologinę kino perspektyvą?
– Savo režisieriaus karjerą pradėjau kurdamas dokumentinius reportažus televizijai. Taigi, jei yra dalykas, kuris mane domina, pirmiausia aš stebėsiu. Filmuojant man svarbiau yra atrasti, o ne išreikšti.
– Ar tai reiškia, kad taip pat stebėjote žmones parduotuvėse?
– Kurdamas šį filmą, iš tikrųjų sutikau vagiliautojų šeimų (juokiasi). Bet aš tyriau laiką, kaip žiūrint per laiko prizmę atsidūrėme tokioje sistemoje, kurioje gyvename dabar.
– Jūsų filmuose visada gausu puikių kadrų: jautrių, mielų, keliančių sielvartą. Kiek tai numatyta scenarijuje ir kiek patys aktoriai gali improvizuoti?
– Mano filmuose nėra daug improvizacijos, priešingai, negu jums gali atrodyti. Bet aš nebaigiu scenarijaus, kai pradedame filmuoti. Aš savo filmus kuriu taip: parašau scenarijų, pradedame filmuoti, peržiūriu tos dienos medžiagą, montuoju tą dieną ir tuomet redaguoju scenarijų. Kitaip sakant, perrašau scenarijų pagal tai, ką nufilmavome. Aš žiūriu scenas, girdžiu aktorių kaip personažų balsus ir perrašau. Taigi mano aktoriai ir scenarijus organiškai susijungia vienas su kitu. Žinoma, tai apsunkina mano darbą, nes jis keičiasi kasdien.
– Jeigu tai, ką filmuojate vieną dieną, daro įtaką kitos dienos filmavimui, ar tai reiškia, kad filmuojate chronologiškai?
– Kiek įmanoma daugiau.
– Gal galėtumėte šiek tiek daugiau papasakoti apie labai šiltų spalvų naudojimą ir labai švelnią savo filmų intonaciją?
– Juostos operatorius yra Ryûto Kondô. Šiame filme su juo dirbau pirmą kartą, bet manau, kad jis vienas geriausių operatorių Japonijoje, tad jau kurį laiką norėjau su juo dirbti. Šiam filmui norėjome suteikti realistinį pagrindą, bet kai pradėjome sekti kasdienį gyvenimą, panorome sukurti poemą, eilėraščio pojūtį. Spalvomis taip pat. Buvo daug diskusijų, bet tikrai sutinku su tuo, ką Kondô norėjo padaryti. Manau, jis padarė išskirtinį darbą.
Būdamas režisierius, domiuosi daugelio kitų autorių kūryba.
– Kritikai visada jus lygina su Yasujirō Ozu, nes jūsų filmuose daug japoniškos kultūros elementų. Ar jums tai patinka?
– Kai kas sako, kad esu Ozu anūkas, bet mes tikrai nesame giminės (juokiasi). Tačiau tai labai didelis komplimentas ir, žinoma, jį malonu girdėti. Tačiau šįkart norėjau parodyti porą negatyvesniu būdu, negu tai būtų padaręs Ozu. Čia atsiranda įtampa tarp šeimos ir visuomenės. Japonų režisieriams nesvetima ta tema, kad ir Nagisa Ošima ir jo filmas apie šeimą, kuri keliauja po Japoniją ir kurią sužeidžia mašina. Būdamas režisierius, domiuosi daugelio kitų autorių kūryba.
– Koks jūsų požiūris į Japonijos kino industriją?
– Ji sparčiai blogėja. Mes matome vis mažiau japonų kūrėjų tokiuose festivaliuose kaip Kanų kino festivalis. Prieš penkiolika metų buvo žymiai daugiau nepriklausomų kino kūrėjų ir platintojų. Didelės kino studijos mąsto labai uždarai, orientuojasi tik į vietinę rinką. Be to, man atrodo ir kalbant ne tik apie filmų industriją, bet plačiau, Japonijoje tampame vis uždaresni ir jaučiu, kad privalome kažką daryti, jog tai pakeistume.
– Koks yra ryšys tarp valstybės ir nacionalizmo?
– Manau, kad panašus kaip ir kitose šalyse. Mes kenčiame nuo depresijos, ekonomika nėra gera ir, kaip ir visur, paprastai dėl to kaltinami imigrantai. Stengiamasi tą pyktį dėl ekonomikos krizės rasti, į ką nukreipti. Kitose šalyse tai bus imigrantai, o Japonijoje – korėjiečiai.
– Kitą savo filmą, kuriame vaidins ir Catherine Deneuve, filmuosite Japonijoje ar Prancūzijoje?
– Taip, aš irgi girdėjau tuos gandus (juokiasi). Kol kas dar negalime atskleisti. Bet aš toks laimingas, nes jame vaidina puikūs prancūzų ir Pietų Korėjos aktoriai, kurie patys norėjo dirbti su manimi. O aš tikrai noriu mesti iššūkį sau ir bendradarbiauti su talentingais kino kūrėjais iš užsienio. Dabar esu tokiame etape, kai noriu tą padaryti.
Plačiau apie filmą „Vagiliautojai“ skaitykite čia.
