„Tarptautinio Kauno kino festivalio sintezė šį kartą truks visus metus, – sakė Tarptautinio Kauno kino fesitvalio direktorė Ilona Jurkonytė. – Mes už tai, kad geras kinas būtų ne festivalinė privilegija, o pastovi galimybė Lietuvos žiūrovams. Todėl bendradarbiaudami su Lietuvos kino teatrais stengiamės suteikti galimybę kino mėgėjams pamatyti dėmesio vertus filmus ištisus metus.“
Vilniaus tarptautiniame vaikų ir jaunimo filmų festivalyje „Sebę“ geriausia išrinko komisija, sudaryta iš 15-18 metų amžiaus žiūrovų. Motyvuodami savo sprendimą, jaunuoliai pabrėžė, kad pagrindinis kriterijus, paskatinęs įvertinti būtent šią juostą, buvo tai, jog personažų vertybių sistema yra artima jiems patiems. Be to, jaunimo komisijai imponavo, jog sau vietą po saule pagrindinis herojus Sebė išsikovoja kūryba, neigiamą energiją paversdamas kuriančia.
Stiprus ir įtikinantis filmo elementas – neprofesionalus aktorius Sebastianas Hiort af Ornäs, vaidinantis Sebę – penkiolikmetį paauglį, gyvenantį su laikraščių išnešiotoja dirbančia mama (aktorė Eva Melander). Pilkšvai melsvas filmo tonas apibūdina filmo atmosferą ir komplikuotus personažų santykius. Namuose – užgauliojimai ir girtuoklystė, mokykloje – patyčios. Paauglys renkasi atsiskyrėlio poziciją ir savo oazę randa metalo lauže, iš kurio gėrybių konstruoja tai, ko niekada neišgalėtų nusipirkti. Filmas iš arti vaizduoja pagrindinio veikėjo išgyvenamą lūžį, kurį išprovokuoja susiklosčiusių įvykių virtinė. Kelio atgal besikeičiantis personažas nebepasilieka...
Sebę suvaidinęs aktorinio išsilavinimo neturintis septyniolikmetis švedas Sebastianas Hiort af Ornäs jau įvertintas geriausio aktoriaus apdovanojimais Tarptautiniame Prancūzijos jaunimo filmų festivalyje „Cine-Jeune“ ir Tarptautiniame Durbano kino festivalyje Pietų Afrikos Respublikoje.
Režisierius B. Najafi prisipažįsta, kad ši juosta artima Fatiho Akino ir Alejandro Gonzálezo Iñárritu kūrybai, o scenarijus turi sąsajų su garsiuoju Guso Van Santo filmu „Dramblys“, apmąstančiu jaunų žmonių susvetimėjimą ir žiaurumo protrūkius vidurinėse mokyklose. Tačiau B. Najafi koncentruojasi ne į patį veiksmą, o į aplinką, kuri išprovokuoja vienus ar kitus įvykius. Režisierius kadre ir istorijoje kruopščiai dėlioja aplinkos detales, kurios labai aiškiai apibrėžia socialinį kontekstą, laikmetį, ir per šiuos elementus kalba apie personažus.
Pastaraisiais dešimtmečiais Skandinavijos kinas gręžiasi į darbininkų klasę. Filmų personažais tampa visuomenės marginalai, sunkiai prisitaikantys emigrantai, keliamos alkoholizmo, neprisitaikymo ir netolerancijos problemos. Bet iraniečių kilmės režisierius nesiekė kurti filmo „apie juos“. B. Najafi norėjo sukurti filmą, suprantamą ne „meno žurnalų skaitytojams“ o paprastiems žmonėms, galbūt tų pačių filme rodomų daugiabučių gyventojams.
„Sebė“ – tai filmas apie brendimą. Tai kūrinys apie vis augančią atsakomybės naštą, apie savo vietos pasaulyje ieškojimą ir galiausiai apie maištą, apsisprendimą kažką keisti. Ši drama kiekvieną žiūrovą prikaustys savo emocine įtampa, kuri svyruoja nuo sentimentalumo iki pamišėliškos agresijos. Sebės personaže dalelę savęs ras bet kurio amžiaus žiūrovas.
