Bet visą tą smagų naikinimą reikia kažkaip motyvuoti – ne tik iš priešininko, bet ir iš herojaus pusės. Kodėl jis kaunasi? Kaip sukurti herojų, kuris smagiai pasišvaistytų ginklu, bet žiūrovai jį vis dar mylėtų? Vienas iš motyvų griebtis veiksmo yra kerštas. O veiksmo filmų herojai tikrai mėgsta keršyti – tiesa, tuomet jie pradeda balansuoti ant ribos tarp herojaus ir antiherojaus (pavyzdžiui, nuotaka iš „Nužudyti Bilą“ arba „Deadpool“).
Visą tą smagų naikinimą reikia kažkaip motyvuoti – ne tik iš priešininko, bet ir iš herojaus pusės. Kodėl jis kaunasi? Kaip sukurti herojų, kuris smagiai pasišvaistytų ginklu, bet žiūrovai jį vis dar mylėtų?
Apginti artimuosius
Bet pamėginkime įsivaizduoti filmą su kitokiu herojumi – geru ir teisingu. Tokį, kuris negali ramiai nusėdėti, matydamas daromą žalą, ir žūtbūt braunasi į kovą. Braunasi norėdamas ką nors apsaugoti, o ne todėl, kad šiaip mėgsta pasimušti – tiesa, pasimušti jis mėgsta, netgi pernelyg mėgsta, dėl to nesimušė jau daugelį metų, nes besimušdamas tampa pavojingas, o tapęs pavojingas jis gali nuskriausti... Ne, ne pats, bet gali paskatinti ką nors kitą nuskriausti jam brangų žmogų – pavyzdžiui, buvusią mylimąją, kuri buvo jo meilės objektas praeitame filme ir filmo kūrėjai nebežino, ką daryti su ja toliau.
Taigi ką bandys apsaugoti mūsų geras ir teisingas herojus? Tikriausiai žmogų, kurį mes ir patys mėgintume apsaugoti – ką nors iš artimųjų rato, greičiausiai, dukrą arba sūnų (beje, dažnas motyvas veiksmo filmuose – keršijama už tėvą / motiną, o apsaugoti bandoma sūnų / dukrą).
Filme „Dracula: Untold“ (2014) pagrindinis veikėjas (grafas Drakula) bando apsaugoti mažą sūnų nuo tarnavimo turkų armijoje. Niekas neabejoja, kad turkų armijoje nesaldu, herojus ir pats joje tarnavo, bet gindamas sūnų nuo armijos prievolės smarkiai perlenkia lazdą. (Spoileriai) Jis paprašo seno ir baisiai pavojingo oloje įkalinto vampyro paversti jį vampyru, įgijęs nežemiškų galių iššluoja beveik visą turkų armiją, begelbėdamas žmoną išlaisvina senąjį vampyrą iš olos, paverčia vampyrais savo tėvynainius, kurie, išžudę likusius turkus, ima kėsintis į jo sūnų. Tada jis išžudo savo tėvynainius-vampyrus, atidavęs berniuką paskutinio likusio žmogaus – kunigo – globai. Jei iš pradžių įmanoma suprasti herojaus motyvą, ilgainiui skerdynės, norint apsaugoti berniuką nuo armijos prievolės, pasidaro visiškai neadekvačios.
Apsaugoti pasaulį
Jei norime sukurti filmą, kuriame būtų daug kautynių, tikrai daug kautynių, gal koks slibinas arba į pastatą įsirėžiantis sraigtasparnis, vien sentimento šeimai ar draugams gali nepakakti. Reiks griebtis platesnių ir abstraktesnių sąvokų, tokių kaip visas pasaulis arba visa žmonija.
Jei norime sukurti filmą, kuriame būtų daug kautynių, tikrai daug kautynių, gal koks slibinas arba į pastatą įsirėžiantis sraigtasparnis, vien sentimento šeimai ar draugams gali nepakakti.
Tam ypač palankūs fantastikos žanrai, kurie leidžia sukurti milžinišką grėsmę ir įkūnyti ją kaip kitą, išvengiant moralinių dilemų apie tai, kad gal priešo kareiviai irgi savotiškai panašūs į mus, irgi nori gyventi ir t.t. Filme „Žiedų valdovas: karaliaus sugrįžimas“ (2003) po Gondoro mūšio išlikusi negausi kovotojų grupelė nusprendžia sutelkti paskutines jėgas ir traukti į mūšį prieš blogio jėgas – Saurono armiją. Jie nesitiki laimėti, bet siekia nukreipti Saurono dėmesį, kad Frodas netrukdomas galėtų prisliūkinti į Saurono „užnugarį“ (sunku kalbėti apie užnugarį, kai esi ugninė akis bokšto viršūnėje, na, bet tarkime) ir sunaikinti žiedą. Besikaunantieji mėgsta Frodą, bet aukojasi ne dėl jo, o dėl to, kad žiedo sunaikinimas išgelbėtų pasaulį nuo blogio jėgų.
Fantastiniuose filmuose toks utilitarinės moralės (apsaugoti didelį kiekį žmonių nedidelio kiekio žmonių sąskaita) ir moralės grupės viduje (apsaugoti savo artimuosius) derinimas yra gana dažnas. Niekas nenori paaukoti savo artimųjų dėl pasaulio gerovės. Patys irgi nenorime pasiaukoti – geriau atrodyti pasiaukojančiai, bet išlikti gyviems, išsigydyti tą šūvio žaizdą kairiajame žaste ir vėl visiems juokauti pamėgtame bare, apgriuvusiame, tačiau sparčiai atsigaunančiame pasaulyje, kuris tapo vieningas kaip niekad iki šiol.
Motyvacija apsaugoti konkretų asmenį grindžiama utilitarine morale, kuri eina koja kojon su grupės morale.
Apsaugoti ypatinguosius
Turime priešą ir turime priežastį pasišvaistyti ginklais: norime apginti ir pasaulį, ir artimuosius, ir, žinoma, herojų (nes kaip padarysime filmo tęsinį, jei herojus žus?). Na, kokį vieną artimąjį galime ir paaukoti – jis priims herojui skirtą kulką. Bet kodėl? Kaip sukonstruoti motyvaciją pasiaukoti ir paaukoti kažką, jei būtent herojus yra drąsuolis, vedantis visus į mūšį, ir nuoseklus elgesys būtų jam pasiaukoti pačiam?
Paprasta – herojus turi būti ypatingas. Gal jis / ji turi paslaptingų galių, o gal žino kažką svarbaus. „Matricos“ trilogijoje visi stengiasi apsaugoti Neo, nes jis yra „the One“, tas, kuriam pranašystė numatė išlaisvinti bent grupelę žmonių iš mašinų valdžios. Filmo „Divergentė“ (2014) veiksmas vyksta distopijoje, kur žmonės padalinti pagal charakterio savybes: yra arba geri, arba protingi, arba teisingi ir t.t. Tik pagrindinė veikėja su saujele kitų išsprūsta iš savybių hierarchijos: yra ir protingi, ir geri, ir drąsūs. Neskamba labai įspūdingai (kone kiekvienas save apibūdintume kažkaip panašiai), bet būtent tai suteikia pagrindą herojės išlikimui. Populiariosiose „Bado žaidynėse“ pagrindinę veikėją bandoma apginti ne dėl jos įgūdžių ar asmeninių savybių, o dėl to, kad daugeliui ji tapo išsilaisvinimo simboliu.
Taigi motyvacija apsaugoti konkretų asmenį grindžiama utilitarine morale, kuri eina koja kojon su grupės morale. Pokyčiai šioje konfigūracijoje galimi, bet paprastai jie vienpusiai ir susiję su romantiniais santykiais. Pastarajame Bondo filme „Spektras“ (2015) Bondas mėgina apsaugoti merginą, kuri turi svarbios informacijos, bet jau po poros dienų prisipažįsta ją mylįs. Bondas apskritai įsimyli gana greitai, ir tai motyvuoja jo veiksmus.
Net jei atrodo racionalūs ir užgrūdinti kovos, herojai vadovaujasi ne protu, o jausmais.
Nugalėjo meilė (bet ir teisingumas)
Pagrindinė „gerųjų“ (ne kerštingųjų) herojų motyvacija veiksmo filmuose – apsaugoti artimuosius ir save. Tai – intuityvi moralės samprata, kelianti abejonių nebent tada, kai aukų skaičius peržengia tam tikrą ribą. Tada galima pasitelkti ir labiau utilitaristines motyvacijas, bet jų teikiama nauda turėtų būti labai didelė. Pavyzdžiui, visas pasaulis arba visa žmonija, arba visi tokie kaip mes, jei tokių kaip mes yra itin daug.
Net jei atrodo racionalūs ir užgrūdinti kovos, herojai vadovaujasi ne protu, o jausmais. Tie jausmai pabaigoje kaip nors tampa naudingi visai žmonijai, nes herojus arba jo artimieji yra ypatingi. O jei esi veiksmo filmo personažas ir nesi ypatingas – didžiausia tikimybė išgyventi priklauso nuo to, ar kažkas ypatingas tave pamils. Tiesa, tuomet gali tekti mirti kitoje filmo dalyje, kad herojus turėtų už ką keršyti.
