Bet tik ne Östlundui. Tai, kas kitiems atrodo kaip menkniekis, jam (jo personažams), priešingai, yra didžioji tragedija.
Autobuso vairuotojas neketina pajudėti iš vietos, kol kažkas iš keleivių neprisipažins tualete nulaužęs užuolaidėlės laikiklį („Atsitiktinumai“). Šeimos vyras supanikuoja ir palieka šeimą grėsmės (sniego lavinos) akivaizdoje, o pavojui praėjus lyg niekur nieko sugrįžta („Force Majeure“). Arba – muziejaus direktorius bando mandagiai išsisukti nuo žurnalistės, su kuria praėjusią naktį permiegojo, bet kurios vardą pamiršo, klausimo, kuo gi ji vardu („Kvadratas“). Arba dar viena – vaikinas su mergina sprendžia, kas šį kartą sumokės už vakarienę („Liūdesio trikampis“).
Keistą ir nepatogią situaciją Östlundas geba paversti jei ne viso filmo, tai bent atskiros scenos draminiu branduoliu. Maža to – ten, kur kiti kūrėjai dėtų tašką ir sceną užskliaustų, švedas deda kablelį ir išaugina situaciją iki visiško absurdo. Būtent situacija ir jos dviprasmybė, o ne, sakykim, vidinis herojų pasaulis ir yra šio režisieriaus kino esmė.
Todėl man Östlundas yra šių dienų Kafka, tik su šypsena veide. Jei iš rašytojo kūrinių mažai ką galime pasakyti apie veikėjų charakterius, bet visada galime susitapatinti su kafkiškomis situacijomis, taip ir režisieriaus filmuose – nėra ostlundiškų personažų, yra tik ostlundiškos situacijos.
