Pavyzdžiui, CŽV būstinėje įsiveisusios žiurkės ir šikšnosparniai, trukdantys dirbti labai įtemptą ir sinchronizuotą darbą, greitai sugriauna šį įspūdį ir scena pasidaro juokinga. O tai tik pirmieji filmo kadrai.
CŽV vadovybė stengiasi Cooper padaryti tuo, kuo ji labiausiai nenori būti – suteikia jai nuobodžią ir neįdomią slaptą tapatybę. Pasak pačios Cooper, prieš vykstant į misiją ji aprengiama taip, jog tampa panaši į kažkieno homofobę tetą.
M.McCarthy tampa pagrindiniu režisieriaus ginklu jau ne pirmame jo filme. Po truputį aktorė išnaudoja visą savo potencialą ir tempia filmus į sėkmę.
Taip pat ji yra aprūpinama aukštos klasės užmaskuota įranga, kurios, pasak CŽV, galima rasti pas tokio tipo moteris: tabletėmis nuo hemorojaus, laisvinamaisiais, švilpuku nuo prievartautojo ir panašiais juokingais dalykais, turinčiais visai kitą paskirtį.
M.McCarthy tampa pagrindiniu režisieriaus ginklu jau ne pirmame jo filme. Po truputį aktorė išnaudoja visą savo potencialą ir tempia filmus į sėkmę. Šis filmas ne tik vienas juokingiausių aktorės karjeroje, bet, ko gero, ir turintis daugiausiai dramatizmo.
Anksčiau M.McCarthy vaidinami personažai buvo vaizduojami kaip stiprios moterys, kurioms niekas nerūpi, o juolab aplinkinių nuomonė. Dėl šių savybių ji sugebėdavo padaryti neįmanomus dalykus. Tokią šią aktorę matėme filmuose „Sunokusios pamergės“ ir „Vienas šūvis. Dvi kulkos“.
Vis dėlto, šiame filme mes matome moterį, kuri nori, kad ją žmonės pripažintų ir vertintų. Jai svarbu, kaip ji atrodo visuomenėje, tačiau Cooper turi savo svajonių ir yra tvirtai pasiryžusi dėl jų pakovoti. Sukuriamas įdomus ir kurioziškas personažas, kuriam puikiai dera riebūs dialogai, nenuspėjami istorijos vingiai ir skriejančių kulkų fonas.
