Patersonas (akt. Adamas Driveris) yra autobuso vairuotojas, kasdien po miestą važiuojantis tuo pačiu maršrutu, į darbą keliaujantis tuo pačiu keliu, o vakarais užsukantis į tą patį barą. Jis gyvena su savo žmona Laura (akt. Golshifteh Farahani), kurios gyvenimas, priešingai, pilnas netikėtumų – kone kasdien randanti naujų svajonių ir tikslų, juodai-baltai namus perdažinėjanti Laura ragina Patersoną pasidalinti su pasauliu savo poezija, kurią šis rašo į slaptą užrašų knygutę. Kiekvieno tokio pokalbio metu ant fotelio abejingai urzgia jų anglų buldogas.
Kasdienybė tampa „Patersono“ varikliuku, priverčiančiu įsiklausyti į kiekvieną iš rutinos iškylantį pokalbį, pažvelgti į kiekvieną detalę.
Kartojasi ne tik dienos – štai Patersonas vairuoja autobusą Patersone ir kerta gatvę, pavadintą tuo pačiu vardu. Patersonas, iš tiesų egzistuojantis miestas Naujajame Džersyje, Patersono mėgstamiausio poeto Williamo Carlos Williamso buvo apdainuotas garsiojoje poemoje „Patersonas“. Bet Patersonas (žmogus, ne miestas ir ne poema) viso to nesureikšmina – tiesiog keliauja toliau, tikru ir metaforiniu keliu.
Kasdienybė tampa „Patersono“ varikliuku, priverčiančiu įsiklausyti į kiekvieną iš rutinos iškylantį pokalbį, pažvelgti į kiekvieną detalę – ar tai būtų du paaugliai, įsitikinę, jog neša miestelio anarchijos vėliavą, ar prieš pradedant darbo dieną savo rūpesčius Patersonui liejančio kolegos monologas.
Pabrėžtinai antidramatiškas, tylus, pasroviui plaukiantis „Patersonas” įkvėpimo taip pat siūlo ieškoti kasdienybėje. Šis kelias atrodo kaip niekad teisingas žvelgiant į kitus du sudėtingą santykį su kūryba išgyvenančius filmo personažus – savo buvusią merginą persekiojantį aktorių, kiekvieną jų susidūrimą paverčiantį emocijomis sproginėjančiu spektakliu, ir paties Patersono žmoną, kurios plačios kūrybinės ambicijos keičiasi sunkiai suvokiamu dažniu. J.Jarmuschas švelniai pašiepia naivų Lauros santykį su realybe, ir neleidžia sudvejoti – noras išgarsėti niekada neprilygs vidiniam poreikiui kurti.
Režisierius nekelia klausimo, ar Patersono poezija pavykusi, nes už kūrybos rezultatą tiek personažo gyvenime, tiek pačiame filme kur kas svarbesnis yra kelias į jį.
Todėl gražiausia stebėti, kaip J.Jarmuschas kuria Patersono-poeto portretą – portretą žmogaus, kuris niekam nieko nenori įrodyti. Patersonas kuria, nes nori kurti, o į kūrybą (nesvarbu, ar ji būtų jo dievinamo poeto, ar pakeliui namo sutiktos dešimtmetės mergaitės) žiūri rimtai ir nuoširdžiai. Lygiai tokia pati ir jo paties poezija. Paprasta, kasdieniška, tačiau be cinizmo gaidelės, prieš žiūrovų akis išnyranti tvarkinga A.Driverio rašysena. Nenuostabu, jog režisierius nekelia klausimo, ar Patersono poezija pavykusi, nes už kūrybos rezultatą tiek personažo gyvenime, tiek pačiame filme kur kas svarbesnis yra kelias į jį.
Ir taip praeina viena Patersono gyvenimo savaitė. Ir prasideda kita. Be didesnių dramų, net kai šios galėtų rastis, ir be esminių gyvenimo posūkių. Patersonas toliau po miestą važiuoja tuo pačiu maršrutu ir į darbą keliauja tuo pačiu keliu. Namie jo laukia mylinti žmona, gaminanti keistus patiekalus iš sode užaugintų daržovių, ir šuo, kurį vedžiodamas Patersonas užsuks į barą.
Dar jis kasdien ras kelias minutes poezijai ir prisėdęs prie krioklio į užrašų knygutę suraitys pavadinimą – „Another One“.
