„Izaokas“ sukurtas remiantis lietuvių moderniosios literatūros rašytojo Antano Škėmos literatūra ir gyvenimu. Tokio paties pavadinimo apysakoje A.Škėma vaizduoja Andrių Gluosnį, kuris Antrojo pasaulinio karo pradžioje Kaune nužudo žydą.
Anot jo, neatitikimų esama kalboje (veikėjai kalba šiuolaikiškai), muzikoje bei scenografijoje. „Tačiau viskas daryta su mintimi, – tęsė jis. – Tai filmas apie priespaudą plačiąja prasme, tad tikslus laikas man nebuvo svarbus.“
Po filmo rodymo salėje įsivyravo tyla, o žiūrovai nuo kėdžiu pakilo tik pasibaigus titrams ir padėkojus režisieriui.
Po premjeros 15min kalbino J.Matulevičių. „Keistas interviu, bandote mane provokuoti“, – pokalbio pabaigoje prisipažino jis.
Tai vadinama nostalgišku kinu
– Filmo stilistika truputį primena „Novą Lituania“ (rež. Karolis Kaupinis). Taip pat vieną pagrindinių vaidmenų atlieka Aleksandras Kazanavičius, vietomis jis nespalvotas, nors laikas jums nesvarbus, nesuklysiu pasakydama, kad veiksmas sukasi XX a.
– Įdomu, nes A.Kazanavičius suvaidino viename iš mano trumpametražių filmų, kurį pamatęs K.Kaupinis įvertino šio aktoriaus talentą. Tiesa, „Izaokas“ pradėtas filmuoti 2016 metais. Be to, darbas labai užsitęsė. Karolis tą padarė greičiau. Galbūt to paties būtumėte paklaususi K.Kaupinio, jeigu mano filmas būtų išėjęs anksčiau.
Man asmeniškai šie filmai labai skirtingi. Tai tas pats, jei bandytume lyginti Stanley Kubricko „Barry Lyndon“ su Yorgo Lanthimoso „The Favourite“.
– Galbūt tai kolektyvinės atminties aspektas, atskleidžiantis dabartinės režisierių kartos žvilgsnį į XX a.: retro, romantišką ir truputį erotišką.
– Aš savąjį filmą vadinu nostalgišku kinu. Filosofas Friedricas Jamesonas taip pat apie tai rašo. Tokio kino veiksmas nukeliamas į neapibrėžtą nostalgišką praeitį, tarkime, amžinąjį septintąjį dešimtmetį, esantį kažkur anapus istorijos. Tai tokia kūryba, kai su nostalgija atsigręžiama į praeitį ir iš jos pasiskolinama požiūrio perspektyva dabarties problemoms spręsti.
– Vargu, ar mūsų močiutės būtų šokusios bare pagal postpanką.
– Postpankas, atsiradęs 1970 metais, mano manymu, puikiai atitinka filmo dvasią ir atsipindi herojų vidines būsenas. „Ploho“ grupės tekstai man primena Viktoro Cojaus kurtą muziką. Šie atlikėjai man simbolizuoja kovą prieš sistemą, totalitarizmą. Tai šauksmas už laisvę. Taip pat kompozitorių Agnės ir Domo sintezatoriai sukūrė „nuodėmingo miesto“ nuotaiką ir įnešė daug šiuolaikiškumo. Pasikartosiu, kad norėjau šią istoriją papasakoti per savo prizmę, šiuolaikinį požiūrio tašką.
Mano praeities romantizavimas apsiribojo tuo, kad mėgstu laidinius telefonus, vyriškus kostiumus ir senovinius automobilius.
– Kodėl tragedija ir nelaiminga meilė yra graži?
– O kas taip sako?
– Bandau interpretuoti, ką mačiau. Ši linija taip pat pateikiama ganėtinai romantizuotai.
– Čia gal jūsų nuomonė. Niekada nebandžiau specialiai romantizuoti – filmas apie trijų žmonių santykius, kurie buvo išskirti karo, emigracijos. Vėliau jie susitinka po 20 metų ir bando susigrąžinti prarastą laiką. Filme kalbama apie kaltės jausmą, kuris sugriauna viską aplink ir suėda žmogų iš vidaus. O meilė, galbūt, ji graži, nes nugali viską? Kaip sako Vergilijus.
Mano praeities romantizavimas apsiribojo tuo, kad mėgstu laidinius telefonus, vyriškus kostiumus ir senovinius automobilius. Gal čia netinkamas žodis romantizuoti, gal vadinkim tai estetizavimu. Vokiečių istoriografas Jornas Rusenas yra rašęs apie estetizavimą kaip istorinio įprasminimo ir nutrauminimo strategiją.
Galiausiai tai A.Škėmos kūryba paremtas filmas, kuriame itin svarbi rašytojo pasaulėjauta – nihilistinė, siurealistinė, egzistencialistinė.
Škėma
– Kodėl kūrinyje pasirodo kaip labai tolimas autorius, kurio pjesė buvo pavogta?
– Tai tiesiog kūrybinis sprendimas. Nors filmas ir inspiruotas jo kūryba, paties Škėmos apysakos nebeliko. Todėl padarėme buñuelišką sprendimą – į savo kūrinį įtraukėme patį autorių, kaip vieną iš veikėjų.
Tiesa, mane labai domino ir paties Škėmos gyvenimo istorija (jis kūrė itin autobiografiškai). Pavyzdžiui, apysakoje „Izaokas“ pasakotojas kaltino Eleną, kad ši pavogė jo įrašus. Realybėje rašytojas buvo įsimylėjęs lietuvių išeivijos rašytoją Birutę Pūkelevičiūtę, kurią jis sugebėjo apkaltinti plagiavimu. Pagalvojome, kad šį epizodą verta įdėti ir į filmą, tad personifikavome jį į G.Gutausko personažą.
– Škėmą skaitėme mokykloje.
– Ir supratome jį labai skirtingai.
– Bet kartais atrodo, kad jis labai toli, išsiskiria iš kitos lietuvių literatūros. Filme taip pat šmėstelėjo tik jo vardas.
– Visiškai! Ko gero, jam didelę įtaką padarė laikas Vokietijoje, o vėliau ir emigracija į JAV, kurioje ir rašyti imasi kitaip. Taip Škėmos literatūra tapo pasaulietiška, kaip ir „Keturvėjininkų“, mano mėgstamos poetų avangardistų grupės, Henriko Radausko ir Alfonso-Nykos Niliūno.
– Andriaus Gluosnio personažas škėmiškiausias. Ne tik dėl išvaizdos. Jis taip pat dirba nusikaltimų mediku, kas galbūt siejasi su tuo, kad ir pats A.Škėma iš medicinos studijų išsinešė meilę lavonams.
– A.Gluosnis panašiausias į Škėmos Gluosnį, nes tiek pačioje apysakoje, tiek ir filme daug kas vyksta jo galvoje. Kaltės jausmas, paranoja, baimė būti demaskuotu jį veda beprotybės link.
Holokausto tragedija
– Yra žinoma, kad jūsų scenarijų skaitė ir Irena Veisaitė. Jame jūs vaizdavote „Lietūkio“ garažo žudynes, kurių metu buvo nužudyta daug žydų. Filme paliečiamas lietuvių dalyvavimo Holokauste aspektas. Kokias pastabas ji išsakė?
– Taip, ji tą darė, tačiau I.Veisaitė skaitė pirmąjį scenarijaus variantą. Todėl anuometinės jos pastabos nebėra aktualios. Visgi labai gaila, kad ji neperskaitė į filmą pavirtusio teksto. Būčiau labai norėjęs. Be to, aš asmeniškai su ja nebendravau. Tą darė filosofas Nerijus Milerius. Žinau tik tiek, kad ji sutiko su Škėmos aprašyta žudynių scena.
– Kalbant apie scenos rekonstrukciją, nesu įsitikinusi, kad joje – vien tragizmas, esama ir pašaipos.
– Į tavo nuomonę kištis nenoriu, o žodis „pašaipa“ man asocijuojasi su kitomis reikšmėmis. Nesuprantu, ką turėjai omeny. Ar tai, kad aš šaipausi iš tragedijos? Ar tai, kad žmonės, dalyvavę „Lietūkio“ garažo egzekucijoje, tyčiojosi ir šaipėsi iš savo aukų?
Čia vaizduojama žmonių grupė, kurią sudarė tuometinės visuomenės atmatos.
„Lietūkio“ sceną apibūdinčiau kaip karo isterijos įkarštį – žmonės paveikti nacių propagandos, išprievartauti raudonosios armijos, kuri tuo metu traukėsi ir siaubė kraštą, prisijungia prie nacių. To priežastys įvairios – baimė, neapykanta žydams, sadizmas.
Čia vaizduojama žmonių grupė, kurią sudarė tuometinės visuomenės atmatos. Norėjosi šį įvykį pavaizduoti kaip galima žiauriau, kad ir žiūrovas pasijustų sukrėstas.
– Žmogaus sugyvūlėjimo vaizdavimas, ko gero, ir privertė pavartoti žodį „pašaipa“.
– Iš esmės šis žudymo aktas yra pirmykštis: žmonės buvo uždaužyti pagaliais, metaliniais kastuvais, lūžo jų kaulai.
– A.Gluosnis buvo priverstas nužudyti.
– Jis buvo pastūmėtas kolektyvinio sadizmo, o kartu jis nužudo iš baimės, kad pats neatsidurtų savo aukos vietoje.
„Kitas klausimas!“
– A.Škėmos literatūra pasižymi ryškiomis beprotystės temomis – atrodo, kad A.Gluosnis niekaip negali išgyti.
– A.Gluosnis yra žmogus, išgyvenęs traumą, lydimą paranojos ir baimės. O jeigu žiūrėtume į pačią ligos priežastį – jis yra nužudęs žmogų. Nemanau, kad nuo to galima išgyti. Jis bando save pateisinti, pamiršti. Tačiau žmogžudystei pateisinimo nėra.
Filmas baigiamas atgailos metafora. Tai turbūt pirmas Andriaus žingsnis į remisiją.
Kartu su aktoriais ir kūrybine komanda vaikščiojome į kolektyvinę psichoterapiją.
Apysaka „Izaokas“ – tai Andriaus Gluosnio užrašai iš psichiatrinės ligoninės, tad šią liniją bandėme išreikšti visame filme: šizofrenišką būseną kurti per muziką, kameros judesiu apsvaiginti žiurovą.
– Šizofrenija – tai apsvaigimas ir paranoja? Ar teko labiau įsigilinti į pačią ligą? Kas ji yra?
– Taip, teko. Turiu keletą artimų draugų, kurie ja serga. Jie išgyvena paranojos ir haliucinacijų priepuolius, juos kamuoja nerimas, depresija. Kartu su aktoriais ir kūrybine komanda vaikščiojome į kolektyvinę psichoterapiją, konsteliaciją, kur su terapeuto pagalba bandėme gilintis į jų personažų išgyvenimus, psichinius sutrikimus.
– Tai kokia gi yra toji šizofernija?
– Klausi manęs šizofrenijos sąvokos? Ar kuo serga A.Gluosnis? Labai kabinėjiesi prie mano žodžių, bandai išprovokuoti. Šis klausimas – iš lempos.
– Nebūtinai iš lempos.
– Po truputį pagaunu, koks čia interviu. Įdomu. Kitas klausimas!
– Iškelti iššūkius kūrėjui, mano požiūriu, yra svarbu. Kitu atveju tai tampa rinkodara.
– Iš tiesų, man daug įdomiau išgirsti, ką apie filmą mano žiūrovas. Aš nemėgstu aiškinti, ką norėjau pasakyti. Palikti vietos interpretacijai taip pat svarbu. Apskritai dažnas kūrėjas kuria intuityviai, jis neturi turėti paaiškinimo kiekvienai situacijai, kiekvienam akordui. Jeigu turėtų – jo kūrinys taptų sausas, nuobodus.
„Izaoką“ paleidžiu gyventi savą atskirą gyvenimą.
– O kaip be turinio interpetacijos pasikalbėti apie filmą?
– Nežinau, vieni mėgsta tą daryti, o kiti ne. Galiausiai aš jau tiek prišnekėjau apie „Izaoką“, kad pervargau. Visas procesas pernelyg išsitempė laike: dėl pandemijos ir nukeltos premjeros Lietuvoje.
– Paties nuovargį jaučiu ir aš.
– Sutinku. „Izaoką“ paleidžiu gyventi savą atskirą gyvenimą. Temos, kuriomis kalbame filme, stipriai išvargina. Ir nebesiverčia liežuvis kalbėti apie pagrindinio personažo psichiką, „Lietūkio“ žudynių sceną su žmogumi, su kurio interpretacijomis būčiau linkęs nesutikti.
