Neįprastas filmavimo kampas – neatsiejamas nuo siužeto
Nuo pat pirmų „Budėjimo“ minučių žiūrovo akis nesunkiai gali pastebėti, jog filmavimo kameros rakursas yra kitoks: vyrauja stambaus plano filmavimas, didžiąją filmo dalį matosi tik dalis aktorių kūno, dažniausiai aktoriai filmuojami iš nugaros, ilgos kadruotės.
Pasak filmo režisieriaus K.Kaupinio, būtent tai ir yra filmo esmė: „Kuriant pirmąjį trumpametražį filmą „Triukšmadarys“ man labiausiai rūpėjo istorija. Aš naudojau visus kino įnagius tai istorijai kurti. Šįkart visa tai nuėjo į antrą planą. Šiame filme svarbiausia patys įrankiai, jais aš ir norėjau paeksperimentuoti.“
Tiesa, kaip teigia filmo kūrėjas, šis filmavimo būdas pagilina ir įprasmina skaudžią bejėgių žmonių istoriją: „Tai yra istorija apie tėvą ir sūnų, slaugančius mirtina liga sergančią mamą. Jos išgelbėti nebeįmanoma ir jiems visiems tiesiog belieka laukti mirties. Tokio laukimo situacija niekam nėra maloni. Iš jos norisi išeiti, išsiveržti. Kamerą turėjau pastatyti taip, kad atsirastų klaustrofobinė būsena, kuri užspaustų. Filmuoti reikėjo iš kuo arčiau, kad žiūrovas taptų trečiu, už nugaros sėdinčiu asmeniu, kuris stebi situaciją, bet negali nieko pakeisti.“
Absurdo momentas kritinėje situacijoje
Nors filmo tema itin jautri, tam tikruose epizoduose gausu isteriško juoko, absurdo akimirkų.
Pats K.Kaupinis teigia, kad absurdas yra labai gyvenimiškas dalykas: „Atsidūrę kritinėje situacijoje, mes darome ekstremalius dalykus, patys savęs net nepastebime. Šį filmą kūriau todėl, kad man pačiam teko išgyventi panašią situaciją. Prisimenu tokį momentą, jog artimasis yra pašarvotas, o kiti giminaičiai šalia esančiame kambarėlyje ginčijasi: ar reikia dėti agurką ant sumuštinio, ar ne. Pasižiūrėjus iš toliau, tai absurdiška. Kita vertus, žmogui psichologiškai tai padeda negalvoti apie didelį ir sunkiai suprantamą dalyką – mirtį.“
Režisierius sako ilgai ieškojęs, kaip pabaigti filmą. „Vaikščiojau po savo gyvenamą rajoną ir pastebėjau, kad Vilniaus gimdymo namuose moterys gimdo, o už lango matosi futbolo stadionas. Mano filme stadionas yra prie slaugos ligoninės. Tas atėjimo ir išėjimo momentas – labai sakralus dalykas, tuo metu kažkur išorėje vyksta normalus, kasdienis gyvenimas. Aš mėgstu tokias detales, man jos daug pasako gyvenime“, – stadiono vaizdo „Budėtojo“ pabaigoje reikšmę paaiškina K.Kaupinis.
Sergantiesiems ir jų artimiesiems pataria skaityti
Paklaustas, ar pats patartų filmą pažiūrėti tokią kritinę situaciją išgyvenantiems žmonėms, K.Kaupinis atsakė: „Vis dėlto aš jiems siūlyčiau perskaityti Elisabeth Kübler–Ross knygą „Apie mirtį ir mirimą“. Filmas nėra receptas, palengvinantis šį procesą. Ta knyga man buvo didelė pagalba.“
Anot režisieriaus, sergančiųjų ir jų artimųjų santykių procese didžiausia problema yra ta, kad sergantysis ir artimieji būna skirtingose stadijose. „Knygoje aprašytos penkios taikymosi su netektimi stadijos: iš pradžių neigimas (ne, aš nesergu), po to – pyktis (kodėl man?), trečia stadija – derybos (gal galima kažką padaryti?), galiausiai, depresija ir susitaikymas“, – aiškino K.Kaupinis.
Jis pridūrė, kad mirštantysis galiausiai susitaiko su lemtimi, ko nesugeba padaryti artimieji. „SEL'as repavo: „Prieš mirtį dažnai širdyje nurimsti“. Tai yra tiesa. Bent jau paskutinėmis minutėmis žmogus pasiekia susitaikymo stadiją. Deja, artimieji dažniausiai tuo metu būna dar tik derybose. Tai ir yra didžiausia problema. Tokioje stadijoje yra ir mano veikėjai. Aš sąmoningai nerodau mamos, nes de facto jos nebėra. Ji fiziškai yra, bet iš tikrųjų ji jau išėjo. Jeigu žmonės, išgyvenantys panašų procesą, suvoktų šį skirtumą, jiems tikrai būtų lengviau“, – pridūrė filmo autorius.
Menas gimsta iš išgyvenimų ir patirties
Po filmo K.Kaupinis užsiminė, kad pats turi nemažai gyvenimiškos patirties, apie kurią ir kalbama „Budėjime“.
Panašius išgyvenimus yra patyręs ir sūnų filme įkūnijęs aktorius Donatas Želvys: „Aš turėjau labai daug patirties tokioje situacijoje, nes pats palaidojau mamą. Ypač filmuojant ligoninėje man sugrįždavo labai daug prisiminimų. Emociškai tu prisimeni visus tuos absurdiškus dalykus, kurie ten vyksta.“
Aktorius pridūrė, kad geriausias yra realybę atitinkantis menas: „Pats filmas yra apie tėvo ir sūnaus santykius. Tiek man, tiek Karoliui santykiai tarp tėvo ir sūnaus yra labai artima tema. Aš turėjau gana prastokus santykius su tėvu. Taigi panašūs dalykai vyko ir mano gyvenime. Ir gerai vaidinti pavyksta, kai tu nieko nevaidini. Stipriausias menas būna tuomet, kai visame kame yra 80 procentų tiesos.“
Nepaisant to, D.Želvys tikino, jog filmuojantis teko daug dirbti: „Kinas labai įdomus dalykas. Galima greitai nufilmuoti, tačiau rezultatas lieka amžinas, jo jau nebegali keisti. Todėl mes labai daug dirbom, repetavom.“
„Karolis žino, ko nori, ir jaučia, jeigu kas nors neišeina. Jis nepaleis tol, kol jis negaus jį tenkinančio rezultato. Jis rimtai žiūri į darbą, man patinka jo darbo principas. Šis žmogus be galo apsiskaitęs, daug žino, niekada nepadlaižiauja ir turi tvirtą nuomonę.
Pamenu, mes vieną dublį filmavome 21 kartą iki absoliutaus pavargimo. Karolis nėra tiesiog mėgėjas, jis turi savitą viziją, fantaziją ir viską bando įgyvendinti per smulkias detales, pajausdamas įvairias subtilybes“, – apie darbo patirtį su režisieriumi K.Kaupiniu pasakojo aktorius.
Tekstas publikuotas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto svetainėje Universitetozurnalistas.lt
