Paklausėme scenaristų, kaip jiems sekėsi generuoti idėjas, kaip vyksta bendras rašymo procesas ir dar daugiau.
Kokia Jūsų istorija? Papasakokite trumpai apie save ir kaip Jūs pasinėrėte į kiną ir scenarijų rašymą?
Kris Sundberg: Aš visada domėjausi kino kūryba. Mano tėtis – fotografas, todėl augdamas visada turėjau kamerą, su kuria galėjau eksperimentuoti. Taip pat kūriau trumpus animuotus filmukus mūsų sename Macintosh kompiuteryje. Šis žaidimas man natūraliai išsivystė į karjeros ambicijas ir nuo tada studijavau, filmavau, rašiau ir dirbau kino industrijoje.
Andrew Zeko: Visą savo gyvenimą buvau kino ir televizijos entuziastas. Kai įgijau telekomunikacijų bakalaurą, persikrausčiau į Los Andželą ir paragavau Holivudo. Visada rašydavau trumpas istorijas ir žinojau, kad noriu siekti kažko daugiau. Visgi manau, kad sugrįžau į dramaturgiją netyčia. Tai nebuvo mūsų pirmas scenarijus, bet vienas pirmųjų darbų, sulaukusių tiek susidomėjimo. Esu be galo dėkingas!
Kas Jus įkvėpė šiam scenarijui? Ar ši istorija asmeniška?
K.S.: Su Andrew (žinomas, kaip „Zeko“) susipažinome koledže ir dirbome kartu prie daugelio projektų. Praeitais metais sėdėjome mano svetainėje ir kalbėjome apie kosmosą – temą, kuri mums abiems be galo įdomi. Aš jo paklausiau, ar jis, jei turėtų galimybę, keliautų į kosmosą? Abu ištarėme „taip“, akimirksniu. Tai būtų bauginanti, bet graži ir žavinga patirtis. Iš kitos pusės, Zeko labai bijo vandenyno ir atsisako su manimi nardyti. Paklausiau jo, kodėl jis pasiruošęs tuoj pat šokti į raketą ir pakilti į vakuumą, bet negali šokti į vandenį? Pradėjome lyginti kosmosą ir vandenyną, taip galiausiai gimė „Dive“ (liet. „Nėrimas“) idėja.
A.Z.: Istorija grįsta asmeniniais įsitikinimais, kurie yra esminė mūsų pasaulėžiūros dalis. Krisą ir mane sieja aistra kosmosui, tyrinėjimams ir atradimams tyrinėjimų ir atradimų labui ir įsitikinimas, kad žmonių varomoji jėga yra kažkas didingo. Vieno iš daugelio mūsų vėlyvo vakaro pokalbių apie kosmosą ir tyrinėjimą metu supratome, kokios analogiškai paslaptingos ir viliojančios yra vandenyno gelmės – tai buvo scenarijaus „Dive“ (liet. „Nėrimas“) pradžia.
Papasakokite, prašau, apie „Nėrimas“ (angl. „Dive“) personažus ir istorijos vystymą.
A.Z.: Emily buvo mūsų pagrindinė veikėja nuo pradžių. Ji – ambicingo tyrėjo idealų, kuriuos mes su Krisu vertiname, įsikūnijimas. LoTTI atsirado iš poreikio kažkuo užimti Emily kelionės metu. Pradinė jos idėja buvo galutinė Siri programos evoliucija, tačiau ji išsivystė žymai labiau negu tai. Apie LoTTI turėjome daugybę idėjų ir tai buvo nuostabus procesas. Iš tiesų, Brittany buvo personažas, reikalavęs daugiausiai laiko ir diskusijų. Balansavome tarp jaunos vienišos motinos asmenybės, norėjome, kad ji būtų motina, tačiau ne pernelyg brandi ir solidi; draugė, kuri neatrodytų kaip vyresnioji sesuo. Tai užtruko, tačiau pasiekėme savo tikslą.
Kodėl nusprendėte dirbti kartu ir kaip atrodo bendras scenarijaus rašymas?
A.Z.: Nemanau, kad kilo abejonių dėl darbo kartu. Tai buvo bendra idėja nuo pradžių. Tiesiog vieną dieną paklausiau Kriso, ar jis neprieštarautų, jei pabandysiu parašyti scenarijų. Parašiau pirmą scenarijaus variantą, jis atsiuntė savo pastebėjimus ir siūlomus pakeitimus, aš pataisiau, pridėjau savo pakeitimų ir vėl nusiunčiau Krisui. Ir taip viskas vyko visą laiką. Įtraukėme Ryaną, kai nusprendėme, kad turime pakankamai gerą versiją, kad galėtume ją rodyti žmonėms ir nuo tada jis tapo proceso dalimi. Rašymo procesas buvo sąlyginai neskausmingas. Kartais pasitaiko nesutarimų, bet visada nugali stipriausia idėja. Mūsų vizijos sutapo nuo pat pradžių – tai buvo nuostabu.
K.S.: Kaip ir minėjau, su Zeko susipažinome koledže ir daug kartų bendradarbiavome. Su rašymu yra taip: dažniausiai vienas iš mūsų turi idėją ir mes nuodugniai ją išdiskutuojame (nors šį kartą idėją sugalvojome kartu). Mes užrašome arba piešiame idėjas tol, kol turime kažką panašaus į scenarijaus planą. Zeko yra genijus, kai reikia žodžius perteikti popieriaus lape. Dažniausiai jis parašo pirmą scenarijaus variantą, atsiunčia jį man, aš padariau pakeitimus, ar pridedu sceną. Po to, draugiškai ginčijamės ir diskutuojame, kol pajuntame, kad scenarijus yra baigtas.
Tai scenarijus, apimantis daug mokslinių aspektų, ar turėjote atlikti tyrimą?
K.S.: Taip! Nuo mažens abu buvome kosminės erdvės gerbėjai, todėl turėjome bazinių žinių apie keliones kosmose, bet iki šios idėjos net nebuvome tikri, ar Marsas turi pašvaistes. Naršėme internete vėl ir vėl ieškodami informacijos apie pašvaistes (Žemėje ir Marse), magnetinius laukus, teraformavimą ir kt. Tiesą sakant, nuo scenarijaus pateikimo į šį konkursą atlikome dar daugiau tyrimų, įskaitant susirašinėjimą elektroniniu paštu su NASA komanda, atsakinga už MAVEN palydovą. Scenarijus vis dar šiek tiek vystomas, kol judame filmo sukūrimo link.
A.Z.: Daugybę. Daugybę tyrimų. Kaip ir minėjau, su Krisu turime aistrą kosmosui, o Krisas dar yra ir naras, todėl turėjome gerų bazinių žinių, visgi teko dar daug išsiaiškinti. Norėčiau pasinaudoti proga ir padėkoti Michaelui Chaffinui, Tomui Masonui ir visai NASA MAVEN programos komandai už atsakymus į mūsų klausimus. Tai buvo neįtikėtinas informacijos išteklius, nors jie neprivalėjo mums padėti. Jie stengėsi kaip įmanydami padėti mums suprasti mokslinę jų darbo ir istorijos, kurią norime papasakoti, pusę.
Kalbant apie Jūsų scenarijų, kas yra sudėtingiausia, keli daugiausiai iššūkių?
K.S.: Jo įgyvendinimas! Savaime aišku, jog tai labai ambicingas projektas, bet būtent tas, kurį norėtumėme nufilmuoti patys.
O kalbant apie scenarijaus rašymą bendrai?
K.S.: Aš manau, kad kiekvienam scenaristui sunkiausia atrasti tą kibirkštį, užsidegimą pradedant nuo idėjos sugalvojimo iki svarstymo, ką rašyti toliau ar kaip pradėti naują sceną, tinkamo dialogo ieškojimo. Aš manau, kad labai naudinga turėti rašymo partnerį, kuris padėtų atrinkti tinkamas idėjas ir atsikratyti netinkamų.
A.Z.: Man asmeniškai sudėtingiausia dalis yra pats rašymas. Tiesiog sėdėti ir rašyti. Susikoncentruoti ir visą valandą vien rašyti. Aš visada turiu idėjų ir minčių, kurias noriu išreikšti, bet dažnai atsitinka taip, kad joms keliaujant iš mano galvos iki scenarijaus, taip įsitraukiu į mąstymą apie jas, kad niekada ir nepaliečiau klaviatūros, o jeigu galiausiai tai ir padarau – tai retai įgauna geresnę formą nei painiava mano galvoje. Turėčiau būti geresnis rašyme ir nepasimesti toje netvarkoje mano galvoje.
Kas teikia daugiausiai džiaugsmo rašant scenarijų?
K.S.: Man labai patinka tas „AHA“ momentas, kai tau kyla nauja idėja ir esi pilnas entuziazmo. Rašymas yra lyg dėlionė – tinkamos detalės radimas be galo džiugina. Labai geras jausmas aplanko ir tada, kai pabaigi rašyti scenarijų.
Kas kelia didžiausią džiaugsmą rašant scenarijų?
A.Z.: Turėti kažką parašyto. Skaityti sceną, apie kurią dar visai neseniai buvo tik diskutuota ar galvota, matyti, kad ji pagaliau tinka, turėti į ką bakstelti pirštu – tai neįtikėtinai džiugina ir paskatina tęsti tai, ką pradėjai.
Kiek laiko vystėte scenarijų? Galbūt dalyvavote kokiose nors dirbtuvėse ar vystymo programose? Ar siekiate grįžtamojo ryšio?
K.S.: Šį scenarijų vystėme kelis mėnesius. Iki šiol nesu dalyvavęs jokiose dirbtuvėse ar vystymo programose, išskyrus mokyklą. Koledže studijavau kiną ir ten besimokydamas pasiėmiau scenarijaus rašymo pamokas, kurios buvo labai smagios. Mes neabejotinai siekėme grįžtamojo ryšio. Pirmiausiai nusiuntėme scenarijų visiems savo draugams bei šeimos nariams ir atsižvelgdami į išsakytas pastabas jį koregavome. Taip pat sudalyvavome keliuose scenarijų rašymo konkursuose ir iš kelių gavome komentarus.
A.Z.: Atrodo, mes su Krisu kalbėjome apie scenarijų nuo 2014 metų spalio ar lapkričio. Aš daviau pirmą juodraštį Krisui ir mūsų prodiuseriui Ryanui maždaug 2015 metų sausį ir nuo tada dar parašėme daugybę scenarijaus versijų ir pataisymų. Mes nuolat siekiame grįžtamojo ryšio. Mums pasisekė, kad mus supa draugai ir šeima, kurie yra daug protingesni ir talentingesni už mus, todėl reguliariai papildomai turime ketvirtą, penktą ar dešimtą porą akių.
Kaip žinoma, rašymas reikalauja daug perrašinėjimo – kaip Jūs suprantate, kad scenarijus jau yra baigtas?
K.S.: Tada, kai mes su Zeko nustojame dėl jo ginčytis (šypsosi). Bet mes vis dar darome mažus pakeitimus ir patobulinimus. Scenarijuje visada yra smulkmenų, kurios gali būti geresnės, visada atsiranda kažkas naujo, atsižvelgiant į kitų žmonių komentarus. Manau, galiausiai tiesiog pasieki tašką, kai supranti, kad esi patenkintas kūriniu. Gali būti, kad šiuo metu esame visai netoli.
A.Z.: Turėsiu atsakymą tada, kai mes pabaigsime scenarijų (juokiasi).
Kas Jus motyvuoja rašyti? Ar turite tam tikrų įpročių, ar specialią aplinką, kurie Jums padeda?
K.S.: Man patinka būti vienam namuose su įjungtomis ausinėmis ir klausytis muzikos. Kažko, kas atitinka scenarijų, ar sceną, su kuria tuo metu dirbu. Man reikia pajusti atmosferą. Tas pats galioja ir skaitant scenarijus užrašams. Mes su Zeko niekada nerašome kartu. Dažniausiai aptariame tam tikras dalis ir rašome individualiai prieš siųsdami puslapius ar pastabas vienas kitam.
A.Z.: Man patinka nuolat užrašinėti savo idėjas, net jeigu jos neišsivystys į kažką svarbaus. Man patinka šokinėti tarp projektų, stengiantis išlikti pasinėrusiam į visus juos. Tikriausiai dėl to man kartais taip sunku susikoncentruoti ties vienu projektu ir rašyti.
Iš scenarijaus aišku, kad jūsų filmas bus labai vizualus. Ar ketinate režisuoti šį filmą?
K.S.: Neabejotinai. Nuo pirmos dienos norėjome šitą filmą sukurti patys. Mes esame nepriklausomi filmų kūrėjai ir stengiamės žengti kitą didelį žingsnį savo nepriklausomo kino karjeroje. Mums atrodo, kad tai nuostabi istorija ir mes norėtumėme ją prikelti gyvenimui.
A.Z.: Krisas yra tam tinkamas žmogus.
Kodėl pasirinkote trumpametražį filmo formatą? Gal galėtumėte palyginti trumpametražio ir pilnametražio scenarijų rašymą?
K.S.: Manau, kad mes norėjome parašyti kažką, ką galėtume sukurti patys, nors tai ir tapo žymiai įspūdingiau, nei tai, ko mes iš pradžių tikėjomės. O trumpametražiai ir pilnametražiai filmai, mano manymu, yra panašūs. Pilnametražiai, aišku, užtrunka ilgiau, bet gali labiau įsigilinti į siužetą ir personažus. Kartais gali būti sudėtinga suspausti pilną istoriją į trumpą formatą, bet galvoju, kad mes puikiai su tuo susitvarkėme.
A.Z.: Iš tiesų, dabar dirbame ties pilnametražio filmo versija, bet turiu prisipažinti, jog trumpametražio filmo tempas jam labiau tinka. Manau, kad jame sklandžia kalba istorija pasakojama maksimaliai efektyviai.
Remiantis Jūsų patirtimi, pasidalinkite, kaip pasiekti, kad Jūsų scenarijų pastebėtų?
K.S.: Kaip ir su bet kuriuo filmu, scenarijumi, televizijos laida, Youtube vaizdo įrašu ar dar kuo nors, svarbiausia yra paprasčiausiai papasakoti gerą istoriją. Tada išsiųsti ją pasauliui ir išsiaiškinti, ar ji patinka žmonėms. Parodyti ją kaip įmanoma didesniam skaičiui žmonių. Dalyvauti tokiuose konkursuose kaip „Per trumpas, kad mirtų“!
A.Z.: Dalyvauti konkursuose, festivaliuose, visur. Dažnai. Geriausias būdas yra parodyti scenarijų kuo didesniam akių skaičiui ir gauti kuo daugiau grįžtamojo ryšio.
Kodėl nusprendėte dalyvauti konkurse „Per trumpas, kad mirtų“? Kuo dalyvavimas tokiuose konkursuose naudingas Jums ir Jūsų scenarijui?
K.S.: Mes kartu dalyvavome su „Dive“ (liet. „Nėrimas“) keliuose konkursuose ir radome „Per trumpas, kad mirtų“ Withoutabox platformoje. Pasirodė, kad scenarijus čia puikiai tiks ir esame labai laimingi, kad Jums patiko!
A.Z.: Mes dalyvaujame scenarijų rašymo konkursuose su „Dive“ (liet. „Nėrimas“) pakankamai dažnai. Kaip aš jau minėjau, renginiai parodo scenarijų žymiai platesnei auditorijai, nei galėtume pasiekti patys ir suteikia platesnį komentarų spektrą, kas visada yra naudinga. Žinoma, kol stengiamės pritraukti kuo didesnį dėmesį scenarijui, dalyvausime tokiuose kokybiškuose projektuose, kaip “Per trumpas, kad mirtų”.
Ką patartumėte jauniems scenaristams? Galbūt galėtumėte pasidalinti patarimu, kuris naudingiausias Jums?
K.S.: Nemanau, kad galėčiau pasakyti ką nors geriau, nei kas nors tai yra pasakęs anksčiau. Rašykite apie tai, kuo esate užsidegę. Analizuokite kitus filmus ir scenarijus; perpraskite formatą. Pažink savo herojus, jų gyvenimus ir aplinką. Surask labiausiai tau tinkantį procesą ir rašyk! Kai pabaigsi, lauk žmonių komentarų ir visada būk atviras naujovėms.
A.Z.: O varge, aš nemanau, kad esu tas, kuris gali duoti kam nors patarimų ir negaliu pasakyti kažko labai novatoriško ar negirdėto. Tiesiog galiu pasidalinti savo patirtimi, kurią sukaupiau: labai svarbu prisiversti ir parašyti. Dėl to dažnai prabundu ryte su galva apkrauta dalykų, apie kuriuos rašau ir nedarau jokios pažangos, nes nesu tikras, kad scena tikrai gera, ar yra geresnis būdas parašyti kažkurį monologą mano scenarijuje. Tavo veikėjai ir istorija kažkuria forma gyvena tavo galvoje. Rašyk scenarijų.
