Čia minima saga su raiteliu tapo naujojo filmo vizitine kortele, nemirtingu ir nenugalimu valstybės, laisvės, kovos už ją simboliu. Per padėkos vakarą Kaune ši saga buvo tiesiog išgraibstyta, tad filmo kūrėjai premjerai Vilniuje užsakė kelis tūkstančius simbolinių sagų.
„Filmo plakatuose įspausta Nepriklausomybės karių didvyrių uniforminė saga su Vyčiu, keliaujanti filme iš rankų į rankas kartu nubrėžia estafetės liniją ir simbolizuoja negęstantį lietuvių ryžtą siekti Tėvynės laisvės“, – sako „Pelėdų kalno“ scenaristas Pranas Morkus.
„Žmonės linkę pasirinkti simbolius, kurie atspindi jų jausmus, pasaulėžiūrą, tikėjimą, vertybes. Lygiai taip pat ir ši saga su raiteliu – tai partizano Šmelingo esybės dalis. Saga su raiteliu Šmelingui yra vienintelis tėvo, kuris yra Vokietijoje, palikimas. Tai jam kaip viltis, jog kada nors dar galės išvysti tėvą, vienintelį jam likusį šeimos narį. Tai viltis, jog Lietuva taps laisva šalimi, baigsis žudymai, trėmimai ir tas beprasmis chaosas, gniuždantis šalį. Būtent saga su raiteliu jam suteikia jėgų ir kartais saga tampa vieninteliu ramsčiu, į kurį jis gali atsiremti, kai nebeturi daugiau į ką. Ši saga, kurios kelionė filme trunka penkerius metus, veda jį į priekį bet kokiomis aplinkybėmis“, – apie filmo simbolį pasakoja Arnas Danusas, suvaidinęs partizaną Šmelingą, pasirengusį geriau gauti kulką, nei kam nors atiduoti sagą su Vyčiu.
Kino pasaulyje įprasta, kad pagrindiniu filmo akcentu – vizitine kortele – taptų plakatai, kartais kuriami ir dvejus metus, garso takeliai ar pagrindinė žinomo žmogaus atliekama daina.
„Mes pasirinkome kitą kelią. Tiksliau, jį pasirinkti padiktavo pats Prano Morkaus scenarijus, kuris labai aiškiai įrodo, kad vilties, laisvės troškimo, širdies juk neįmanoma sunaikinti. Jeigu neturi galimybių imtis veiksmų – gali tikėti. O tikėti visuomet lengviau, jeigu gali pasiremti simboliais, tad nenuostabu, kad tuo laikotarpiu kas trispalvę slėpė, kas Vytį, kas Gediminaičių stulpų simboliką, žmonės slapta tikėjo laisva šalimi. Todėl ir saga su raiteliu – tai visos Lietuvos valstybės simbolis, tiek filme vedė partizanus į priekį, tiek realius žmones iki pat Nepriklausomybės atgavimo“, – sako filmo prodiuserė Justina Ragauskaitė.
Filme sagos kelionė trunka 5 metus ir su filmu nesibaigia. Ji, kaip valstybingumo simbolis, ir vėl aktuali šiuo metu, tad filmo kūrėjai, užsakę papildomą kelių tūkstančių limituotą partiją, ketina dovanoti jas žiūrovams įvairių akcijų, loterijų ar konkursų kino salėse metu.
„Pelėdų kalnas“, remiamas Lietuvos kino centro, šalies kino teatruose bus rodomas nuo vasario 16 d. Premjeros data parinkta neatsitiktinai – filmo kūrėjai kino juostą dedikuoja atkurtos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiantiems žmonėms.
Filmas nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą, kai Antrojo pasaulinio karo chaosą ištvėrusi jaunoji karta, dabartiniai mūsų seneliai ar tėvai, turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo tuometinėje okupuotoje šalyje.
Tai pasakojimas apie pasiaukojantį partizaninį žygį į Vakarus tam, kad būtų nunešta žinia laisvam pasauliui ir JAV kongresui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus. Kartu tai pasakojimas apie tuos, kurie maištavo tyliai, be ginklo, vildamiesi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, treti – savo sudaužytų likimų fone pasidavė.
Kad ir kokį kelią pasirinko kiekvienas iš filmo herojų, laisvės troškimo negalėjo numalšinti niekas: „Laisvė – čia, širdyje. Ji – ne iliuzija. Galima ją sunaikinti tik išplėšus širdį“, – skamba partizanų vado Kovo žodžiai filme, tačiau net ir išplėšus širdį – laisvės troškimas niekur nedingsta.
Režisierius visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.
