Panašu, kad naujausiame savo filme „Pareigūnas ir šnipas“ rinkdamasis pasakoti tikrais faktais paremtą istoriją režisierius ir scenaristas Romanas Polanskis bando užsiimti tam tikra saviterapija. Nes ir jam, kaip neteisingai apkaltintam ir ištremtam karininkui Alfredui Dreyfusui, nėra svetimas biurokratinis aparatas, paties režisieriaus žodžiais tariant: „Filme vaizduojami sistemos mechanizmai man yra pažįstami“ (orig. I am familiar with many of the workings of the apparatus of persecution in the film.)
Tik režisieriaus atveju kaltinimai, dėl kurių jis nuo JAV teisėsaugos jau keletas dešimtmečių slepiasi Europoje, yra pagrįsti ir dėl jų per Prancūzijos kino apdovanojimus – „Cezarius“ – nebuvo sulaukta itin teigiamos reakcijos dėl to, jog „Pareigūnas ir šnipas“ pelnė apdovanojimą už režisūrą. Ir žinoma, kad galima bandyti atskirti kūrinį nuo jo kūrėjo, tačiau šis kontekstas iš dalies svarbus norint suprasti ir „Pareigūną ir šnipą“. O kaip gi Polanskis pasirenka vaizduoti tuos nelemtus biurokratinius aparatus? Kokia vaidyba, kokie dialogai visa tai lydi?
„Pareigūnas iš šnipas“ prasideda nuo scenos, kurioje vaizduojamas Alfredo Dreyfuso (akt. Louis Garell) nuosprendis, vykdomas miesto aikštėje, stebint didžiulei miniai. Ši scena užduoda filmui toną – niūrų ir slogų. Tokį, kuriame institucijos ir jų garbė yra aukščiau visko.
Apkaltintas karininkas, kol nuo jo uniformos yra nuseginėjami laipsniai ir ordinai, rėkia, kad apkaltintas ne tas žmogus. Kai kurie, iš veidų matyti, dėl tos frazės jaučiasi nesaugiai bei nejaukiai. Štai ir aišku – tikrai apkaltinamas ne tas žmogus ir kariuomenė turi ką slėpti. O Dreyfusas, kad maža nepasirodytų, ištremiamas ne į įprastą kalėjimą, o į Velnio salą. Vėliau tokiam sprendimui motyvuoti yra teigiama, kad tai įvyko dėl to, jog apkaltintasis karininkas – žydas. Pasirodo, antisemitizmas buvo gajus ne tik nacistinio režimo valstybėse (verta pabrėžti, kad filmo veiksmas prasideda 1895 m.). Dreyfuso vietą kariuomenės struktūroje užima pareigūnas Džiordžas Pikardas (akt. Jeanas Dujardinas) ir tapęs žvalgybos vadu pastebi, kad tikrasis šnipas vis dėlto tebėra laisvėje.
Polanskis šį detektyvą renkasi vaizduoti ganėtinai plakatiškai – dialoguose netrūksta įvairiausių lozungų (vien ko vertos teismo scenos, kai į kiekvieną kariuomenės pareiškimą – kad kariuomenė yra valstybė, kad kariuomenė yra prestižas – Pikardas vis randa kuo atsišaudyti. Gėris ir blogis yra juodai balti, kitaip tariant, trūksta kompleksiškumo.
Noras save bent metaforiškai išteisinti yra toks stiprus, jog ima pernelyg smelktis per visas scenarijaus kertes
Galima būtų sakyti, jog bylą atnaujinti siekiantis ir Franco Kafkos romano „Procesas“ vertą biurokratinių vingrybių labirintą pereinantis Pikardas galėtų pretenduoti į kompleksiškumą, tačiau jis viso labo atstovauja dėl tikrosios teisybės bet ką padaryti galinčios asmenybės figūrą. Pikardas, atrodo, nekelia jokių klausimų: iš pradžių naiviai tikisi, kad parodžius atrastas skyles byloje, visi supratingai linksės ir atkurs teisingumą, po to, supratęs, kad taip nebus, pasiruošia blogiausiam ir it koks Sizifas stumia savo akmenį. O visi aplink jį veikia pagal savo nesikeičiančią abėcėlę: kariuomenė klaidas neigia, visuomenė palaiko kariuomenę, žiniasklaida ieško priemonių, kaip sukurti skandalingą istoriją, Dreyfuso šeima beviltiškai bando siekti teisingumo. Net populiariausias to meto prancūzų rašytojas Emilis Zola lyg niekur nieko pasiryžta priimti visuomenės pasipiktinimo bangas.
Šaltas koloritas, atrodo, persismelkia ir į vaidybą, kuri – minimalistiška, galima sakyti, disciplinuota, menkai atskleidžianti vidinius personažų pasaulius. Bet prie bendros atmosferos ir fakto, jog kone visi veikiantieji – karininkai, tarpusavyje bendraujantys pagal tam tikrą kodeksą, ši disciplina dera. Visgi kostiumai, interjerai, filmavimo aikštelėje dirbusių dailininkų darbas yra stiprioji filmo pusė – vaizdai iškalbingi, išlaikantys istorinei dramai reikalingą vientisumą, be jokių į akis galinčių lįsti svetimkūnių.
„Pareigūne ir šnipe“ forma ir turinys pirmoje dalyje eina koja kojon. Tačiau po visų apeliacijų ir bandymų įrodyti, kokia neįmanoma yra teisybė, filmas po truputį ima griūti, įgauti patosišką skonį – pastarasis jaustųsi net ir nepasidomėjus paties režisieriaus gyvenimo faktais, nes noras save bent metaforiškai išteisinti yra toks stiprus, jog ima pernelyg smelktis per visas scenarijaus kertes. Tarytum moralas, kurio išvada – prieš sistemą visi bejėgiai, nebent yra pasiryžę dešimtmečius su ja kovoti.
O pažiūrėti visai gražu, bet ovacijų, kokių filmas sulaukė premjeros Venecijos kino festivalyje metu, kažin ar nusipelnė.
