Su S.Hawkingo prognozėmis galite susipažinti čia.
Nesvarbu, kas kėsintųsi sunaikinti žmoniją – pražūtingi virusai, technologinis singuliarumas, klimato katastrofos ar ateivių ekspansija – visus juos ir daugybę kitų agresorių ne sykį esame matę kine.
Todėl Niujorko dangoraižiu ropojantis mutantas – jokia egzotika. Zombių apsuptame prekybos centre užsibarikadavę gyvieji (naivi šviesiaplaukė, puikiai šaudanti brunetė, egocentriškas mačo, visko netekęs ir visus išgelbėsiantis herojus) – tiesiog kasdienybė.
Pasaulio pabaigą steigiantis žanrinis kinas tapo toks populiarus, kad šiandien yra virtęs pelningos industrijos dalimi. Be to, toks kinas yra paremtas paprasta siužetine formule, tad atėjęs žiūrovas, kad ir kokią netikėta pražūtingą viziją regėtų, vis vien be vargo gali perprasti tolimesnę pasakojimo eigą.
Tiesa, net ir toks žanrinis kinas kartais „atsuka kitą žandą“. Nors ir paklusdamas tai pačiai, šimtus sykių matytai scenarijaus logikai, paskatina žiūrovus viltingai laukti alternatyvios pabaigos. Į tokią kategoriją filmų galėtų patekti trečioji „Beždžionių“ trilogijos dalis, naujasis Matto Reeveso kino darbas „Karas už beždžionių planetą“ (2017), kurio eigoje imi tikėtis kitko, nei įprastai.
Pranoko laikmečio žanrą
Tačiau sugrįžkime prie ištakų – 7-tojo dešimtmečio, kai mokslinėje fantastikoje vyravo vizijos apie kosmines keliones, kitų planetų kolonizavimą, skrydžius į kitas žvaigždes ir žmonijos išsiplėtimą Visatoje. Daugiau šia tema – interviu su fantastu, astrofiziku K.Zubovu.
Tuomet pasirodė pats pirmasis filmas „Beždžionių planeta“ (1968). Jame pasakojama apie astronautų įgulą, tolimoje ateityje nusileidusią vienoje iš planetų. Šioje planetoje dominuoja protingosios beždžionės, kurios žmones laiko vergais ir juos išnaudoja.
Teigiama, jog ši kino juosta pranoko laikmečio žanrą, o kūrybišką jo pasakojimą palankiai įvertino tiek kino kritikai, tiek ir auditorija – filmo pajamos šešis kartus viršijo biudžetą. Tokia sėkmė prašėsi tęsinio, ir per ateinančius ketverius metus kino studija „Fox“ pastatė dar keturis, „Beždionių planetos“ pasakojimą vystančius, filmus.
Panašaus pobūdžio temos kine atsikartoja vėliau dar ne sykį, o pirmosios dalies originalo perdirbinys pasirodė po daugiau nei 30 metų. Tai – 2001 metais pasirodęs Timo Burtono filmas tuo pačiu pavadinimu.
Nors perdirbinys turėjo beveik 20 kartų didesnį biudžetą (daugiau nei 100 mln. JAV dolerių) ir buvo nominuotas dviem „BAFTA“ apdovanojimams, tačiau tokių didelių žiūrovų simpatijų nesulaukė.
Sugrįžo nauja jėga
„Beždžionių planetos“ istoriją atgaivino nauja franšizė. Pastarąjį dešimtmetį pasirodę dar trys filmai – „Beždžionių planetos sukilimas“ (2011) „Beždžionių planetos aušra“ (2014) ir „Karas už beždžionių planetą“ (2017) – susigrąžino tiek kritikų, tiek ir žiūrovų palankumą (dvi dalys iš trijų buvo nominuotos Oskarui).
Tiesa, naujosios trilogijos veiksmas vyksta ne tolimoje kosmoso planetoje, bet šiandien, mūsų Žemėje, kur mokslinio eksperimento dėka buvo išveista ypatingai protingų beždžionių karta. Pirmojoje dalyje pristatomas bręstantis dviejų rūšių konfliktas, kuris antroje ir trečioje dalyse virsta karu.
Šiais metais pasirodžiusio filmo epicentre – beždžionėms vadovaujantis Cezaris ir jo misija. Cezario taikinys – žiaurus kariuomenės vadas Colonelis, nužudęs jo žmoną ir sūnų. Filmo veiksmas vyksta atšiaurioje gamtoje, įšalo žemėje, kur, rodos, nebėra nė vieno tikro žmogaus, tik laisvės ir paliaubų siekianti beždžionių šeima.
