Ką apie tai turi pasakyti kaimo senolių taryba, tradiciškai sprendžianti bendruomenėje kylančius nesutarimus ir problemas? Kaip kalbėti apie mirusįjį? Kaip kalbėtis su juo?
Žymaus kinematografo (kino operatoriaus) Rimvydo Leipaus naujausias dokumentinis filmas „Anna iš Ebuhando“ dalyvauja šiųmečio kino festivalio „Scanorama“ programoje „Naujasis Baltijos kinas“. Apie mirtį, Keniją ir dokumentiką – pokalbis su filmo kūrėju.
– Jūsų naujausias dokumentinis filmas vadinasi „Anna iš Ebuhando“. Kaip atsidūrėte Ebuhande?
– Viskas prasidėjo nuo to, kad feisbuke pamačiau vieno Lietuvos režisierių prašymą paskolinti specialų objektyvą filmavimui Nepale. Kaip tik turėjau tokį, kokio jam reikėjo. Susitikęs išsiaiškinau, kad jis – Šarūnas Mikulskis – keliauja kurti dokumentikos su nevyriausybinės organizacijos „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“ pagalba.
Grįžęs pakvietė mane į savo dokumentinio filmo „Paprastos svajonės“ premjerą. Susidomėjau. Kai organizacija ieškojo dalyvių kitam audiovizualiniam projektui Kenijoje, pateikiau paraišką ir buvau labai džiaugsmingai sutiktas. Taip atsidūriau molinėje trobelėje netoli Viktorijos ežero.
Į Ebuhando važiavau kryptingai, nes projektas buvo vykdomas bendradarbiaujant su vietine NVO „Kipepeo“. Visada galėjau į juos atsiremti ir paprašyti, ko man trūksta, ar ko nežinau. Jų vadovas man vertėjavo, padėjo sukontaktuoti su žmonėmis ir nuvažiuoti į filmavimus.
– O kaip radote pagrindinę savo heroję Anną ir kodėl nusprendėte papasakoti būtent jos istoriją?
– Viskas – per atsitiktinumą. Prieš važiuodamas aš turėjau kitų ketinimų. Beje, kad jei prieš tai nebūčiau praleidęs nemažai laiko Afrikoje, kažin ar būčiau pasiryžęs šiai avantiūrai. Visiškai nepažįstant krašto ir jo situacijos, važiuoti mėnesiui filmuoti yra sudėtinga. Bet kadangi esu išvažinėjęs visą Vakarų Afriką ir joje filmavęs, turėjau supratimą, ko galiu tikėtis Kenijoje.
Vakarų Afrikoje – Dramblio Kaulo Krante, Ganoje, Burkina Fase, Malyje, Senegale – mačiau daugybę dalykų, kurie man paliko didelį įspūdį ir kuriuos norėčiau nufilmuoti – žmones, jų santykius. Tikėjausi tą patį rasti Kenijoje, tad susimodeliavau keletą situacijų, kad neskrisčiau visiškai plikai, be jokių idėjų – tai pavojinga. Nuo kažko juk reikia pradėti, o laiko filmavimui yra labai mažai – vos mėnuo. Nufilmuoti reportažą per tiek laiko, žinoma, yra įmanoma, bet sukurti labiau apibendrinantį darbą yra sudėtinga.
– Su kokiomis idėjomis važiavote?
– Viena idėjų, kurias dabar galiu aiškiausiai suformuluoti, rėmėsi pokalbiais su mirusiaisiais, išėjusiais iš šio pasaulio. Žinot, ir pas mus pasikalbama su mirusiu tėvu, mama ar draugais – tai gan įprasta. Bet herojų savo filme įsivaizdavau maždaug dešimties metų vaiką – jis jau pakankamai paaugęs, kad suprastų, ką kalba, bet dar nėra paveiktas socialinių ir religinių įtakų, kurios jam uždėtų kaukę ir leistų tik kartoti tai, ką yra perskaitęs knygoje ar matęs per televizorių. Atvykęs į Ebuhandą pradėjau ieškoti tokių žmonių ir jų istorijų – nesmurtinės mirties atvejų, nes smurtinės yra labai žiaurios. Galima buvo eiti šiuo keliu iki galo, bet tam man būtų prireikę metų, kurių neturėjau. Turėjau mėnesį.
Be to, atvykus paaiškėjo, kad vietos žmonės, nors visiškai nebijo mirties ir per laidotuves šoka bei dainuoja, kalbėtis su išėjusiais jiems yra absoliutus tabu – tikima, kad tai prišaukia dvasias. Toks įsitikinimas yra atėjęs iš jų senosios religijos ir nieko su tuo nepadarysi. Tad mano pirminė idėja sugriuvo. Tačiau toliau įnirtingai ieškojau ir befilmuodamas tai, ką mačiau aplinkui – gamtą, laidotuves, kelius – sutikau Anną, kuri man pasirodė mieliausia ir labiausiai manimi pasitikinti.
Nutariau ją filmuoti net ir suprasdamas, kad neįvykdysiu to, ką buvau sugalvojęs. Pasirinkau kitą planą – parodyti Anną, jos santykį su bendruomene, su gamta, su kaimo senolių taryba ir taip prasklaidyti mūsuose tvyrantį rūką apie Afrikos žmones. Juk dažnai sutinkamas stereotipinis požiūris į Afriką, neva jie visi nusikaltėliai, tinginiai ir esą nori tik vieno – pinigų. Na, pinigų visiems reikia. Bet juk žmonės Afrikoje vadovaujasi lygiai tokiomis pačiomis vertybėmis kaip ir mes – būtent tai ir norėjau parodyti.
– O kodėl norėjote nagrinėti mirties temą?
– Afrika ir mirtis nuo pat vaikystės mus lydi kaip sinonimai. Jie yra visur – filmuose, knygose apie Afriką… Nesu tikras, kas tai – galbūt tiesiog požiūris, kad nuo likimo nepabėgsi, kad tavo mirtis yra užprogramuota. Regis, žmonės ten nesisaugo mirties – pavyzdžiui, gatvėse dažnai elgiasi taip, ką mes jau vadintume pavojumi.
– Vakariečių atotrūkis, atitolimas nuo mirties nėra labai sveikas, juk mirtis neišvengiama.
– Afrika ir mirtis – ji visad šalia. Tie du žodžiai man labai koreliuoja tarpusavyje.
– Pagrindinio filmo veikėjo, apie kurį visi kalba – jau nėra tarp mūsų. Tai labai žmogiška istorija, kažkuriuo gyvenimo tarpsniu paliečianti kiekvieną mūsų, kai miršta artimas. Universali situacija mums nepažįstamoje vietovėje – galbūt toks jūsų sumanymas ir buvo?
– Iš dalies taip. Tačiau tokia pati istorija, nufilmuota Lietuvoje, pas mus nesuskambėtų, tik kitur. Vienas iš pagrindinių šio filmo tikslų ir yra šiek tiek prasklaidyti šydą nuo žmonių akių, suteikti kiek kitokios informacijos apie žmones, kurie gyvena, šiuo atveju, Kenijoje.
– Anna nuo pat pradžių jumis pasitikėjo. O kaip jus sutiko kiti bendruomenės nariai?
– Visiškai natūraliai. Tačiau prireikė visokių biurokratinių procedūrų norint filmuoti oficialesnius asmenis. Man labai padėjo vyriausybės atstovė tame rajone Grace, kurią matome ir filme. Žmonės iš „Kipepeo“ man ją nurodė kaip asmenį, su kuria galima kalbėtis apie mirusiuosius, tačiau taip neįvyko. Matyt, suveikė baimė, kad ką nors „ne tą“ nufilmuosiu. Užtat ji gerai sutaria su bendruomenės senolių taryba ir juos įspėjo, kad atvažiuosiu filmuoti, jie pasipuošė ir labai mielai filmavosi savo susirinkimo metu. Manau, jei būčiau tarp jų pusę metų gyvenęs, būtų visai kitaip: mano filmas būtų tapęs pilnametražiu ir gvildenamos temos sudarytų pilnesnį vaizdą.
– Esate filmavęs ir Afrikoje, ir Pietų Amerikoje. Kuo dokumentikos kūrimas kitur, svetur skiriasi nuo dokumentikos kūrimo Lietuvoje?
– Pirmiausia skiriasi tai, kas iš pirmo žvilgsnio patraukia akį. Tai gali būti visiškai nereikšminga. Reikia neapsigauti: dalykai, kurie vietiniams žmonėms yra absoliučiai įprasti, man, pavyzdžiui, gali rėžti akį, kol nesi apsipratęs. Ir jie gali pasirodyti labai labai svarbūs, nors iš tikro yra bereikšmiai. Taip pat yra dalykų, kurie universaliai svarbūs visur – ir Lietuvoje, ir Afrikoje, ir Amerikoje, ir bet kur kitur.
Pagrindinė mano žinutė yra ta, kad mes visi turime tas pačias vertybes.
Paviršius gali būti labai apgaulingas – koks nors gamtos grožis, žmonės juoda oda, indėnų plunksnos iš pirmo žvilgsnio atvykėlį gali labai žavėti, bet visa tai yra tik paviršius. Tikrieji dalykai yra žmogaus akyse, veiksmuose ir kalboje. Ir taip yra visur. Tad pirmąkart atvažiavus yra labai sunku susigaudyti. Galbūt tai priklauso ir nuo kūrėjo asmeninių savybių bei akiračio. Patekus į vietovę pirmą kartą, būtina apsiprasti ir atmesti tai, kas nesvarbu – bet tam reikia laiko. Kadangi Afrikoje jau esu buvęs, man užteko poros dienų, kad grįžčiau į tą būseną.
– Lietuvos žiniasklaidoje vis pasirodo turistinių kliedesių apie „neatrastą egzotišką šalį Afriką“. Kaip Jūs, kurdamas dokumentiką ir ieškodamas bendražmogiškų, gilesnių istorijų, vertinate tokias paviršines, stereotipų kupinas publikacijas?
– Per daug dėl to nesijaudinu, nes žiniasklaida daug ką neteisingo rašo. Ji iš visko sugeba padaryti feiką, net ir paprasčiausių žinių. Dažnai ir užsienio straipsniai išverčiami taip, kad pasikeičia jų prasmė. Akivaizdu: prastai išversta, parašyta nesąmonė. Nuslysti paviršiumi yra bendra žiniasklaidos tendencija, todėl per daug dėl tų stereotipinių tekstų nepergyvenu. Vieni turi daug pinigų, kiti turi daug pinigų, bet dar ir į Afriką nuvažiuoja ir ten ką nors pamato...
– Arba už pinigus nušauna dramblį.
– Pabūna afrikiečių kaime, kuriame greičiausiai žmonės specialiai turistams už pinigus dirba.
– Save vaidina.
– Taip, cirką surengia.
– Dokumentika tampa tarsi atsvara masinės žiniasklaidos tuštumui, tik bėda, kad jos auditorija žymiai mažesnė.
– Taip, dokumentika yra labai svarbi. Tik kad ji šiais laikais dažnai tampa nesuprasi kuo. Tikrai geros, kokybiškos dokumentikos taip pat yra daug, tik ji sunkiau pasiekiama. O didžiuosiuose internetiniuose kanaluose, tokiuose kaip „Netflix“ ar „Amazon“, dauguma dokumentika vadinamų kūrinių yra komerciniai projektai.
– Pirmąjį savo dokumentinį filmą sukūrėte 1993 m., tai buvo Užupio „Baltojo laiko keleiviai“. Kaip per tiek laiko kito jūsų paties supratimas apie dokumentiką?
– Keitėsi mano supratimas ne apie pačią dokumentiką, o apie režisūrą. Nufilmavus „Baltojo laiko keleivius“, kurį laiką dokumentikos tiesiog purčiausi. „Keleiviai“ man buvo didžiulė kančia, nes tuo metu tik atradinėjau režisieriaus darbą. Dirbau vienas ir buvo sunku, mano prisiminimai iš to filmavimo yra tikrai ne kokie. Tačiau, matyt, įgavau kvalifikacijos, nes šį kartą elgiausi daug racionaliau, sugebėjau suplanuoti ir viską nufilmuoti net ir būdamas vienas. Ir pats procesas buvo žymiai malonesnis.
– Ar „Anną iš Ebuhando“ irgi vadintumėte poetine dokumentika?
– Manau, kad ne. Bet jame yra specifinių momentų, kurie galėtų būti pavadinti lietuviška poetine dokumentika.
– Kine, literatūroje, tapyboje ir kituose menuose kūrėjo siunčiamą žinutę žiūrovai, skaitytojai gali interpretuoti visai kitaip. Sakoma, kad autoriui derėtų leisti savo kūriniui gyventi. Vis dėlto, kokią žinutę norėtumėt, kad žmonės parsineštų iš jūsų filmo seanso?
– Pagrindinė mano žinutė yra ta, kad mes visi turime tas pačias vertybes. Jeigu kas nors iš žiūrovų, mačiusių šį mano filmą, bent truputį pakeis savo nuomonę apie Afriką, tai jau bus didelis žingsnis pirmyn. Jeigu žmonės pamatys, kad Kenijoje žmonės tokie patys kaip mes, bus labai gerai. Arba pajaus, ar bent jau įtars, kad taip gali būti.
