Kada kino kūrėjai ėmė gvildenti Holokausto temą? Kaip jie rinkosi vaizduoti vieną žiauriausių XX a. katastrofų? Ar Holokausto siaubą įmanoma perteikti kino kamera? Kalbiname kultūros istorikę Violetą Davoliūtę–Opgenorth.
Violeta Davoliūtė-Opgenorth – vyresnioji mokslo darbuotoja LKTI, vizituojanti profesorė École des hautes études en sciences sociales (EHESS).
2015-2016 metais – mokslo darbuotoja Yale universiteto MacMillan Tarptautinių ir regioninių studijų centre, JAV. Toronto universitete apgynė disertaciją apie Holokausto ir Gulago istorines reprezentacijas Europoje „Testimony: from the Poetics of Place to the Politics of Memory“ (2004).
– Kada Holokausto tema susidomėjo kino kūrėjai? Kokia buvo kino įtaka Holokausto diskursui?
– Savaime suprantama, kad po Antrojo pasaulinio karo Europoje daug dėmesio buvo skiriama nacių režimo nusikaltimams. Tačiau Holokaustas, kaip jis suprantamas šiandien, t.y., pirmiausia kaip žydų tautos genocidas, nebuvo akcentuojamas nei sovietiniame, nei Vakarų šalių bloke. Vakaruose buvo akcentuojami nacių nusikaltimai žmonijai, o Rytuose – „sovietinių piliečių” naikinimas, naudojant tai sovietinės propagandos tikslams.
Bet yra išimčių. Viena išimtis – 1948 metais Lenkijoje sukurtas filmas jidiš kalba „Mūsų vaikai“ (orig. Unzere kinder – red. past.). Tai buvo Lenkijos žydų kino kūrėjų bandymas tęsti kūrybinį gyvenimą po karo ir kalbėti apie Holokausto patirtį. Filme yra scena, kur du garsūs jidiš teatro komikai – Šimonas Dziganas ir Izraelis Šumacheris – bando vaizduoti geto patirtis per humoro prizmę, per satyrą.
Tačiau nutinka taip, jog spektaklį stebi iš geto išgelbėti vaikai, našlaičiai. Tie vaikai nutraukia aktorių pasirodymą ir šaukia, kad tai, ką mato scenoje, yra netiesa – gete viskas vyko kitaip ir tai nebuvo juokinga. Taigi, taip pirmą kartą po karo buvo aiškiai iškelta Holokausto reprezentacijos problema. Ginčai dėl deramo žanro, etikos, santykio tarp istorinės tragedijos ir įvairių jos refleksijų mene vyksta iki šių dienų.
Beje, ilgą laiką humoristinė forma, satyra, juokas buvo tabu kine vystant Holokausto temą. Vėliau žanrų kanonas plėtėsi ir tas tabu buvo sulaužytas. Čia daug prisidėjo karikatūristas Artas Spiegelmanas išleidęs komiksų knygą „Pelė“ (orig. Maus – red. past.), o vėliau – ir Roberto Benigni su savo filmu „Gyvenimas yra gražus” (orig. La vita è bella – red. past.).
– Kaip šios diskusijos veikė istorinius tyrimus?
– Holokausto temos vystymas kine Vakarų Europoje, ypač 7-8 dešimtmečiais glaudžiai siejosi su Adolpho Eichmanno teismo procesu, su Hanos Arendt straipsniais apie šį procesą laikraštyje The New Yorker, jos knyga “Eichmanas Jeruzalėje” (1963), istoriko Raulo Hilbergo tyrimais – 1961 metais pasirodžiusioje jo knygoje Europos žydų sunaikinimas pirmą kartą buvo aiškiai išskirtos kategorijos – nusikaltėlis, liudininkas, teisėjas, auka.
Visa tai įvairiose Europos šalyse įžiebė politiškai skausmingas diskusijas, kas Antrojo pasaulinio karo metu buvo kolaborantai, kas buvo aukos, kas buvo liudininkai, kokie jų vaidmenys, kokie prototipai, kaip reikėtų juos reprezentuoti.
Visa tai tiesiogiai siejosi su kinu, nes kinas darė didžiulę įtaką šioms diskusijoms ir istoriniams tyrimams apskritai: atskleisdavo naujas perspektyvas, kontroversijas, patraukdavo visuomenės, ypač politikų dėmesį, o dažnai pastarieji ir spręsdavo, kaip pasakoti Antrojo pasaulinio karo istoriją jų visuomenėms. Kitaip tariant, kinas ne tik atspindėjo, bet ir skatino istorijos naratyvų kaitą.
Kinas ne tik atspindėjo, bet ir skatino istorijos naratyvų kaitą.
Pavyzdžiui, prancūzų režisierius Marcelis Ophülsas filme „Sielvartas ir gailestis“ (orig. Le chagrin et la pitié, 1969 – red. past.) inicijavo diskusiją apie Viši režimo (Prancūzijos vyriausybės 1940–1944 m. Nacių okupacijos laikotarpiu – red. past.) kolaboravimą su naciais. Jis iškėlė klausimą, ar tikrai dauguma prancūzų priešinosi nacių okupaciniam režimui ir buvo didvyriai, ar greičiau prisitaikėliai ir kolaborantai.
Gerą dešimtmetį šis filmas Prancūzijoje nebuvo rodomas. Nors „Sielvartas ir gailestis“ buvo sukurtas 1969 metais, nacionalinė Prancūzijos televizija atsisakė jį transliuoti, tad jis buvo rodomas tik užsienyje. Prancūzijoje jis pasirodė tik 1981 metas ir sukėlė tokias diskusijas, jog. per keletą dešimtmečių kolaboravimas su naciais Viši valdymo metais tapo turbūt kruopščiausiai mokslininkų išnarstytu Prancūzijos istorijos laikotarpiu.
– Koks filmas po karo Europoje laikomas pirmuoju filmu Holokausto tema?
– Formaliai – minėtasis „Mūsų vaikai”. Tačiau jis sukurtas jidiš kalba, Lenkijoje, ta kalba kalbanti bendruomenė buvo išžudyta ir išblaškyta. Jidiš kino studijos Lenkijoje jau irgi nebeturėjo perspektyvos, o sovietų Lenkijos kultūros politika buvo nepalanki jidiškaito tradicijai, todėl filmas pasiekė siaurą žiūrovų ratą, ilgai buvo pamirštas ir tik vėliau “atrastas”.
Vakarų Europoje pirmuoju filmu apie Holokaustą paprastai laikoma prancūzų Cinema verite žanro eksperimentinė kino juosta „Vasaros kronika” (orig. Chronique d'un été, 1961 – red. past.), nes šioje juostoje matyti nauja pasakojimo apie Holokaustą forma – per tiesioginio liudininko pasakojimą apie patirtą traumą.
Žinoma, liudininko pasakojimą girdime ir 1956 metais pastatytame prancūzų režisieriaus Alaino Resnais dokumentiniame filme „Naktis ir rūkas“ (orig. Nuit et brouillard – red. past.). Čia matome jau kitokį liudijimą – suasmenintą, siekiant žiūrovui perteikti liudininko išgyventą traumą.
Pasikeičia ir liudininko prototipas – „Vasaros kronikoje” savo patirtį liudija buvusi Aušvico kalinė žydė Marceline. Apskritai asmens liudijimas ilgainiui tampa vienu svarbiausių Holokausto patirties, atminties šaltinių.
– Ar šis filmas buvo skirtas platiems žiūrovų sluoksniams?
– Ne, šis filmas nebuvo skirtas masiniam žiūrovui. Pirmą kartą Holokausto tema pasiekė tikrai plačius žiūrovų sluoksnius per 1978 metais JAV pastatytą TV mini serialą „Holokaustas”. Nors šis keturių dalių kūrinys buvo stipriai kritikuotas dėl temos suprimityvinimo, supopsinimo, jo dėka dauguma amerikiečių pirmą kartą sužinojo apie Antrojo pasaulinio karo metais Europoje nacių vykdytą genocidą ir susidomėjo Holokausto tema.
Vėliau Holokausto atminties politiką ir retoriką stipriai veikė 1985 metais Claude'o Lanzmanno pristatytas 9-ių valandų trukmės dokumentinis filmas „Shoah“. Šis kūrinys – tarsi filosofinės paieškos, kaip vaizduoti apokaliptinių apimčių istorinį įvykį.
C.Lanzmannas intensyviai ieškojo naujų, netradicinių šios istorinės patirties atskleidimo formų, nes laikėsi įsitikinimo, jog Holokausto kaip žydų tragedijos suvokti ir perteikti žiūrovams neįmanoma – pavyzdžiui, bet koks kraujo, žudynių ar žiaurumo vaizdavimas ekrane kalbant apie tokį įvykį yra jo sumenkinimas.
Filme diskutuoja ir interviu duoda Holokausto istorikas R.Hilbergas bei daugelis to meto liudininkų. Jie ne tik pasakoja apie savo išgyvenimus, bet režisierius bando juos tarsi išprovokuoti grįžti į tą patirtį ir vėl išgyventi ją prieš kameras.
Pavyzdžiui, jeigu vienas filmo liudininkas dirbo kirpėju Aušvice, tai režisierius jam įduoda į rankas žirkles ir bando jam įteigti, kad jis prisimintų įvykius atlikdamas tam tikrus judesius, tarsi nukeliautų į tą Aušvico laikotarpį ir simboliškai pasiimtų drauge visą filmavimo komandą.
– Kokiai auditorijai šis režisierius taikė šią ypatingai ilgą ir sudėtingą kino juostą?
– Šis filmas pirmiausia skirtas išsilavinusiai, intelektualiai auditorijai. Jis iš tiesų darė nemažą postūmį akademinėje bendruomenėje, ypač šiaurės Amerikoje – atsirado daug disertacijų, knygų, kur svarstoma, kaip pasakoti apie istorinį įvykį tuomet, kai empirinė tiesa nedera su išgyvenusio asmens liudijimu, kaip geriausia perteikti genocido patirtį mene, žiniasklaidoje, istorijos vadovėliuose.
Pradėti plėtoti argumentai, jog tokių apokaliptinių patirčių, kaip Holokaustas, tradicinė istorinė metodologija negali atskleisti, nes daugeliu atvejuų dokumentai yra sunaikinti arba nieko neatskleidžia, susiaurina įvykį.
Pavyzdžiui, C.Lazmanno filme režisierius kartu su istoriku žiūri tų laikų traukinių, vežusių žmones į žudymo vietas, grafikus ir rodo, jog tyrinėjant vien empirinę medžiagą neįmanoma sužinoti, kurie iš traukinių yra „specialūs“ (kuriais žmonės buvo gabenami į žudymo vietas – red. past.).
Tokių apokaliptinių patirčių, kaip Holokaustas, tradicinė istorinė metodologija negali atskleisti, nes daugeliu atveju dokumentai yra sunaikinti arba nieko neatskleidžia, susiaurina įvykį.
Vietose, kur vyko žudynės, nebuvo jokių liudininkų. Pati dokumentų kalba yra parinkta taip, jog neįmanoma rasti įrodymo, jog tuos žmones buvo numatyta žudyti. Kaip sykį yra pastebėjęs Z.Baumanas, žudymas modernybėje tampa sterilus – jį dokumentuojančios sąvokos yra neutralios, atitrauktos nuo tikrosios prasmės.
„Shoah“ sukėlė karštas diskusijas Holokausto tema Vokietijoje, JAV, Prancūzijoje, Lenkijoje – mat lenkų liudininkai filme atskleidžiami gana negatyviai. Daug kritikos susilaukė ir pats Lanzmannas.
Buvo teigiama, jog filme matyti labai tendencingas Holokausto žemėlapis: Vokietija, kurioje esti tik nusikaltėliai, Lenkija, kurioje galima rasti tik abejingus šiurpinančių įvykių liudininkus ir nusikaltėlius, o kolaborantai paties Lanzmanno gimtinėje, Prancūzijoje, pamiršti.
Šiaip ar taip, šis filmas įkvėpė ir patį Steveną Spielbergą, kuris 1993 metais sukūrė „Šindlerio sąrašą“ – bene plačiausiai žinomą vaidybinį filmą Holokausto tema.
– Galbūt galėtumėte išskirti keletą kino juostų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Jei tektų rinktis, tai būtų 1999 metų Emmanuelio Finkielio filmas „Kelionės“ („Voyages“). Tai dar vienas vaidybinio ir dokumentinio kino eksperimentas apie Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto drastiškai pakeistus žmonių gyvenimus.
Filme vaidina unikalūs aktoriai – senyvo amžiaus žmonės, kai kurie patys patyrę Antrojo pasaulinio karo įvykius ir jų veidai, kūnai kalba išraiškingiau nei žodžiai. Tai tikrai puikus filmas, kuriame prancūzų, jidiš, hebrajų, rusų, anglų kalbomis per žmonių gyvenimo istorijas, su subtiliu humoru nubraižomas visas sudėtingas XX amžiaus patirčių ir pervartų žemėlapis.
2016 metų rudenį kino ekranus pasiekė Roberto Mullano filmas „Gitel“, kuriame paliečiama ir Holokausto tema Lietuvoje.
Filmą „Gitel“ galite legaliai pažiūrėti internetinėje „TEO“ televizijoje.
