Kaip Sidney Lumeto „Tinklas“ nuspėjo žiniasklaidos dabartį

1976 m. išleistas Sidney Lumeto režisuotas filmas „Tinklas“ (Network, 1976) nagrinėja sensacijų kurstymą ir manipuliavimą naujienų žiniasklaida, siekiant didesnių reitingų ir pelno. Ši tema kaip niekada aktuali, kai visuomenei susirūpinimą kelia netikros naujienos, „clickbait“ žurnalistika ir korporacijų interesų įtaka žiniasklaidos turiniui.

Tikslios prognozės

Filmas išgarsėjo citata: „Aš piktas kaip velnias, ir aš daugiau to nebekęsiu!“. Ši Peterio Fincho personažo Hovardo Bilio pasakyta frazė tapo kultiniu šūkiu ir dažnai cituojama diskusijose apie žiniasklaidą ir socialinį protestą. „Tinklo“ režisierius S.Lumetas garsėjo gebėjimu iš aktorių išgauti stiprią vaidybą ir savo filmuose gebėjo spręsti socialines ir moralines problemas.

„Tinklas“ – tai satyrinis požiūris į televizijos pramonę, korporacijų įtaką žiniasklaidai ir ribų tarp naujienų ir pramogų nykimą. Filmas buvo išleistas tuo metu, kai televizijoje vyko dideli pokyčiai, ir jo komentarai apie pramonės raidą buvo stulbinamai tikslūs.

Nors „Tinklas“ pasirodė dar prieš internetą ir socialinę žiniasklaidą, jo temos apie žiniasklaidos poveikį, reitingų maniją ir privatumo nebuvimą yra dar labiau aktualios skaitmeniniame amžiuje. „Tinklas“ dažnai giriamas už tai, kad įžvalgiai numatė daugelį žiniasklaidos ir visuomenės tendencijų, kurios vėliau išryškėjo.

„Tinkle“ pateikta keletas televizijos ateities prognozių, kurių daugelis išsipildė. Buvo numatytas realybės šou atsiradimas, dėmesys sensacijoms ir didėjanti korporacijų interesų įtaka žiniasklaidai.

Populizmas, pyktis ir korporacijų interesų įtaka žiniasklaidai

Filme vaizduojami nusivylę ir pikti gyventojai, kurie palaiko charizmatišką, bet nesutramdomą televizijos laidų vedėją. Politinio populizmo iškilimo laikais filme vaizduojamas masinis nepasitenkinimas ir charizmatiškų veikėjų įtaka atrodo labai aktualiai ir atpažįstamai.

Filme kritikuojama korporacijų interesų įtaka žiniasklaidai, žiniasklaidos konsolidacija ir jos poveikis žurnalistiniam sąžiningumui bei nuomonių įvairovei. „Tinklas“ išlieka aktualus, nes jame keliami ilgalaikiai ir universalūs žiniasklaidos, politikos ir visuomenės klausimai bei temos. Jis ir toliau skatina susimąstyti apie žiniasklaidos, įmonių interesų ir žmogiškosios patirties sankirtą sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.

Poveikis kultūrai

„Tinklas“ buvo nominuotas dešimčiai „Oskarų“ ir keturis iš jų laimėjo. Filmo scenarijaus autorius Paddy Chayefsky pelnė „Oskarą“ už geriausią originalų scenarijų. Geriausio aktoriaus apdovanojimą pelnė Peteris Finchas, tapdamas pirmuoju aktoriumi, gavusiu „Oskarą“ po mirties.

P.Chayefsky scenarijus garsėja aštriais ir įžvalgiais dialogais ir tebėra aštraus scenarijaus etalonas. Faye Dunaway už Dianos Christensen vaidmenį filme pelnė „Oskarą“ kaip geriausia aktorė. Jos herojė, negailestinga televizijos vadovė, yra viena ikoniškiausių filmo figūrų. Williamas Holdenas filme „Tinklas“ suvaidino Maksą Šumacherį, o jo vaidyba pagilino filme nagrinėjamą moralės žiniasklaidos pramonėje temą.

„Tinklas“ padarė ilgalaikį kultūrinį poveikį, paveikdamas vėlesnius filmus ir televizijos laidas, kuriose nagrinėjamos panašios temos. Filmas vis dar minimas ir studijuojamas žiniasklaidos ir kino kursuose. JAV Kongreso biblioteka 2000 m. atrinko „Tinklą“ saugoti Nacionaliniame filmų registre, pripažindama jo kultūrinę, istorinę ir estetinę reikšmę.