Kino meno pradžia – juodai balta. O kada ir kodėl kine buvo pasitelktas žaliasis ekranas 15min skaitytojams atskleidžia Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos (VTDK) lektorius Artūras Bukauskas ir VTDK „hackLAB“ laboratorijos vedėjas Algimantas Driežis.
Nuo perklojimo technikos iki moderniųjų technologijų
Atsiradus kinui, juoda spalva neatsispindėdavo išryškintoje juostoje, o baltoji – matėsi plika akimi, buvo naudojami perklojimai, kuomet šviesesnio fono vaizdai būdavo užfilmuojami ant tamsesnių. Taip pat ant tamsesnės juostos būdavo užfilmuojami ir personažai, tačiau scenose aktoriai turėdavo būti apsirengę kontrastingai fono spalvai. Atsiradus spalvotam kinui, buvo naudojamas mėlynas fonas, nes ši spalva yra labiausiai nutolusi nuo raudonų kūno atspalvių, todėl iš jos buvo lengva išskirti aktorius. Viena pirmųjų mėlynojo ekrano produkcijų – 1940 metų filmas „Vagis iš Bagdado“.
Šiuo metu moderniosios technologijos pateikia du filmavimo įrenginius: žaliąjį ir mėlynąjį ekranus. Šiuolaikiniame kine ir kitose judančio vaizdo formose, abiejų spalvų ekranai plačiai naudojami – jais uždengiama dalis ar visas fonas, kuris vėliau yra pakeičiamas naujai sukurtu vaizdu. Ekrano spalva yra renkama pagal filmavimo objektus: jei aktoriai aprengti žalsvais drabužiais ar reikalingas žalias apšvietimas, naudojamas mėlynas fonas, ir atvirkščiai.
„Žalias ar mėlynas fonas yra naudojamas todėl, kad būtų galima scenos fragmentus gražiai iškirpti, neliečiant kitų filmuotų paviršių. Jis tampa tarsi permatomas, todėl po juo galima įklijuoti bet kokį vaizdą“, – aiškina VTDK lektorius A.Bukauskas.
Klaidos – pastebimos akimis
Filmavimas, pasak A.Bukausko, yra pats trumpiausias procesas. Daug daugiau laiko pareikalauja pasiruošimas filmavimui bei jau nufilmuotų scenų skaitmeninė redakcija. Vis dėlto, filmo kūryba yra visiškai priklausoma nuo produkcijos biudžeto – kuo mažiau investuojama į filmą, tuo daugiau klaidų galima pastebėti.
„Jei kūrėjai neinvestuoja į postprodukciją, filmuose galima pastebėti ne tik žalsvus kontūrus aplink aktorius, tačiau ir skirtingus apšvietimų kampus ant daiktų ir aktorių. Dažnai pastebimas neprofesionalumo požymis – animuoti žmonės, kuriuos kuria animatoriai. Tai daroma norint sutaupyti tikrų aktorių sąskaita“, – pastebi VTDK „hackLAB“ laboratorijos vedėjas A. Driežis.
Vienu revoliucingiausiu filmu A.Driežis įvardina „Avatarą“, kuris į kino industriją įnešė trimatės animacijos ir „motion capture“ technologines naujoves, kurių pagalba personažo judesių animacija kuriama ne animatoriaus, o nuskaitoma tiesiai nuo aktoriaus kūno ir veido. Taip pat išskiriama ir „Žiedų valdovo“ serija, kurioje scenų fonai – piešti ir tapyti ranka, kas yra visiškai nepastebima paprasto stebėtojo akiai.
Perspektyva – studentuose
Lietuva taip pat turi filmavimo studijas, skirtas specialiųjų efektų kūrimui. Viena pažangiausių šiuo metu yra VTDK modernizuotose rūmuose, kuriuose studentai gali kurti itin aukštos kokybės produktus. Pasak A. Bukausko, prie tokių projektų dažniausiai dirba po kelis studentus, be to, jie suburia ir kitų specialybių studentus – aktorius, operatorius, dailininkus.
„Dvejus metus kuriame videoklipus tarptautiniam konkursui-festivaliui „Muzikos talentų lyga“, o trečio kurso studentai jau kuria reklaminius klipus įvairioms įmonėms. Naujausias darbas, pasiekęs aukštumas – „Sidabrinei gervei“ nominuotas B. Kumžos ir J. Sutkaus sukurtas filmas „Sausra“, – būsimųjų kino meistrų darbus vardina A. Bukauskas.
