Ketvirta diena
Apie ryškiausią šios dienos filmą – „The Zone of Interest“ – jau rašiau. Tokie ilgam sujaukia mintis ir viskas, ką žiūri po jų, gerokai nublanksta. Pavyzdžiui, vakare matytas dar vienas konkurso filmas, tunisietės Kaoutheros Ben Hania „Keturios dukterys“ („Les filles d‘Olfa“) atrodo įdomus savo idėja sulieti dokumentiką su vaidyba, maišyti faktus su fikciją ir iš visko padaryti dabar madingą hibridinį kiną, bet pasižiūri ir pamiršti.
Visgi nenustebčiau, jei žiuri įvertintų formos sprendimą ir temos aktualumą. Tai istorija apie motiną ir keturias jos dukteris, iš kurių dvi paslaptingai pradingo. Režisierė imasi šeimos istorijos neįprastu būdu. Dingusių dukterų vaidmenis atiduoda aktorėms, motiną palieka įkūnyti tiek aktorei, tiek tikrajai motinai, o likusioms dviem dukterims patikėja vaidinti pačias save. Viską filmuoja tik interjeruose.
Moterys prisimena, kalbasi, repetuoja, atkuria skaudžius įvykius ir šis „čia ir dabar“ procesas tampa prieš mūsų akis gimstančiu filmu. Štai jums ir kino performatyvumas. „Keturios dukterys“ užkabina moterų teisių arabų šalyse problemą, fundamentalizmą, patriarchalinės visuomenės normas ir laisvę nuo jų, moterų solidarumą ir viltį, bet neišvengia ir manipuliatyvių akimirkų.
Penkta diena
Turko Nuri Bilge Ceylano kino herojai – ne patys maloniausi žmonės. Egocentriški, savanaudiški, tuščiagarbiai, mėgstantys manipuliuoti kitais, dažnai viskuo nusivylę, pavydūs ir pikti. Bet nepaisant visko – žmogiški. Kurdamas jų charakterius, rodydamas dažnai sunkiai pateisinamus jų poelgius ir išryškindamas silpnybes, režisierius nenori nuteisti ar išteisinti, o greičiau parodyti, kad žmogus būna tiesiog visoks.
Toks yra ir jo konkurse rodomo ilgo, trijų su trupučiu valandų filmo „Apie sausas žoles“ („Kuru Otlar Üstüne“) herojus, provincijos mokytojas Sametas, kurį suvaidinęs Denizas Celiloğlu yra realus pretendentas parsivežti geriausio aktoriaus prizą.
Iš pažiūros Sametas yra visų gerbiamas mokytojas, kolegos jį vertina, auklėtiniai klauso, nors kartais ir paprieštarauja, kad šis pamokose simpatizuoja tik daliai mokinių, o kitus ignoruoja. Išties tai tiesa: Sametui akivaizdžiai patinka viena iš mokinių, su kuria jiedu yra užmezgę draugiškus, bet keistus santykius. Visgi ilgainiui supranti, kad mokinė Sametui reikalinga tik tam, kad juo žavėtųsi, rodytų jam dėmesį, suteiktų jo nykiai egzistencijai bent kokios svarbos.
Ir taip ne tik su ja. Kai Sametas susipažįsta su anglų kalbos mokytoja iš kitos mokyklos, bet šiai labiau ima patikti jo kolega, vyras padarys viską, kad tik užkariautų moters širdį. Bet galiausiai liks apgavęs tik save, o ne kitus. Supras, kad nieko gyvenime taip ir nepasiekė, jausis tuščias ir išdegęs kaip sausa kalnų žolė.
Tai, ką čia probėgšmais papasakojau, yra tik maža dalis ekrane besiskleidžiančios žmogiškos dramos. Kaip jam ir būdinga, Ceylanas pasakoja meistriškai, aiškiai žinodamas, ką nori pasakyti. Tai stiprus, tvirtai ant žemės stovintis, realistinis geriausia šio žodžio prasme kinas, nors šįkart režisierius padarė ir vieną jo kinui netikėtą ėjimą: trumpam sugriovė realybės ekrane iliuziją.
Vienoje iš kertinių scenų Sametas ima ir išeina iš filmavimo aikštelės, atsiduria tarp dekoracijų ir čia pat zujančios komandos, o po kelių sekundžių vėl sugrįžta. Ką tai galėtų reikšti? Aiškaus atsakymo nepateiksiu, juolab kad kelių interpretuoti – ne vienas. Galima galvoti, kodėl ši atokvėpio minutė įvyksta būtent toje scenoje, kurioje įvyksta. Galima mąstyti, kad tai išryškina paties Sameto dirbtinumą ir apgaulingumą. Galima prisiminti, kad tokie metatekstiniai ėjimai sukuria distanciją su istorija ir kviečia apmąstyti jau paties kino prigimtį.
Ceylanas realybės iliuziją sugriauna tik kartą, o štai amerikietis Toddas Haynesas konkurso filme „Amžiaus skirtumas“ („May December“), pasakodamas apie skandalingą įžymybę Greisę (Julianne Moore) ir ją suvaidinti ketinančią aktorę Elizabet (Natalie Portman), nuo pradžių žongliruoja žanrais, juos stilizuoja ir su jais polemizuoja.
Prieš dvidešimt metų Greisė užmezgė santykius su jaunesniu už ją Džo (Charlesas Meltonas), vėliau už jo ištekėjo. Viskas būtų normalu, jei ne vienas faktas: tuomet Džo tebuvo trylika metų. Ši poros meilės istorija sukėlė tikrą skandalą, kurio atgarsiai neslūgsta iki šiol. Kažkas vis dar palikinėja prie durų dėžutes su išmatomis.
Filmas prasideda, kai Elizabet atvyksta į Greisės ir Džo namus. Ji ketina praleisti kelias dienas su pora, sužinoti daugiau apie jų santykių istoriją, suprasti Greisės, praeityje užmezgusios santykius su nepilnamečiu, motyvus ir kuo geriau pasiruošti laukiamam vaidmeniui.
Prisipažinsiu, labai mėgstu Hayneso kiną, bet šįkart pasakojimas nepagavo taip, kaip tikėjausi ar būčiau norėjęs. Tai nebūtinai jo kaltė. Kai seansas prasideda vienuoliktą vakare, o prieš tai dar būni pažiūrėjęs keturis ar penkis filmus, dėmesys lengvai nušoka.
Tikiuosi, dar turėsiu progos „Amžiaus skirtumą“ pamilti, o kol kas tik pasakysiu, kad Haynesas maišo romantinę dramą su trileriu, komediją su muilo opera, estetiką su blogu skoniu ir išgauna išties įdomų efektą ir mąstyti verčiantį kiną.
Taip, kaip Portman herojė vis labiau perima Moore herojės manieras ir jos kalbėjimo toną (kaip žaviai Moore švepluoja!), taip ir amerikiečių režisierius matuojasi žanrus ir kalbasi su skirtingais kino autoriais: Douglasu Sirku (jau ne pirmą kartą), Ingmaru Bergmanu ir jo „Persona“, per Michelio Legrand‘o muziką – su režisieriaus Josepho Losey „Tarpininku“ („The Go-Between“, 1971), o kažkur šmėkšteli net Lyncho šešėlis.
Sinefiliškas kinas, tokį Kanai mėgsta. Pažiūrėsime, ar įvertins Rubenas Östlundas.
Šešta diena
Kanai – ne tik pagrindinis konkursas. Šalia rodoma antra pagal svarbumą programa „Ypatingas žvilgsnis“, kur geriausius filmus šiemet renka aktoriaus Johnas C.Reilly vadovaujamas žiuri. Galima užsukti į „Kanų premjerų“ seansus, kur puikuojasi kino grandas Victoras Erice, Takeshi Kitano, Lisandro Alonso, Amatas Escalante, ar nueiti į nekonkursinę programą „Out of Competition“ su Indianos Džounso nuotykiais, „Pixar“ animacija ir naujuoju Martino Scorsese‘s filmu, į kurį bilietus gavo tik greičiausieji.
O kur dar „Dviejų režisierių savaitė“ su Micheliu Gondry, Hong Sang-soo, Cédricu Kahn, Bertrandu Mandico ar „Kritikų savaitė“, kur gali sužvejoti debiutinių ir antrųjų darbų.
Bet kadangi kartkartėmis reikia paburbėti, tai pasakysiu, kad šiemet pasigedau filmų iš Rytų ir Centrinės Europos, Balkanų šalių. Netikiu, kad per pastaruosius metus ten nebuvo sukurta dėmesio vertų kūrinių. Pamenu metus, kai „Ypatingo žvilgsnio“ programoje žiūrėjau filmus iš Rumunijos, Bulgarijos, Ukrainos.
Šiemet daug kino iš Šiaurės ir Centrinės Afrikos, kitaip tariant, iš buvusių kolonijų. Nuo Maroko iki Sudano, nuo Tuniso iki Kongo. Viskas gerai, plėsti kino teritorijas būtina ir sveikintina. Gaila tik, kad didelių atradimų iš ten dar nepamačiau.
Kito konkursinio filmo – prancūzės Justine Triet teismo dramos „Kryčio anatomijos“ („Anatomie d‘une chute“) – didžiausia stiprybė yra įsimintinas Sandros Hüller („Tonis Erdmanas“) vaidmuo. Tai jos tour de force.
Čia ji įkūnija vyro rašytojo žmogžudyste įtariamą taipogi rašytoją Sandrą, kurią jos sūnus galbūt nekaltai, bet pavadina monstru, ir šį monstriškumą režisierė su aktore įgyvendina tiesiog meistriškai.
Iš filmo daug nesitikėjau, bet jis nuo pirmųjų minučių pagavo ir išlaikė dėmesį iki pat finalo, kuris – dar vienas pliusas į kūrinio sąskaitą – taip ir palieka žiūrovo galvoje kirbantį atvirą klausimą: kaip rašytojas iškrito pro palėpės langą, ar tai buvo savižudybė ar visgi žmogžudystė? Kas meluoja? O gal visi sako tiesą?
Panašios teismo dramos visada sukasi apie šį tiesos klausimą. Nežinomųjų daug, liudininkai keičia parodymus, o verdiktas nebūtinai nuramina tiek heroję, tiek ir mus, žiūrovus. Tai, kad pagrindiniai herojai yra rašytojai, vadinasi, savo kūriniuose transformuoja tikrovę į fikciją, yra svarbus raktas filmui analizuoti. Juolab kad personažų kūrybą teismo salėje cituoja advokatas. Kur riba tarp rašytojo asmenybės ir jo personažų? Ar gali jų literatūros kūriniai tapti įrodymu teisme? O gal viskas slypi galioje įtikinėti ir paveikti žodžiais?
Bet būna filmų, kuriuose neįtikina niekas. Toks man buvo šiaip jau mėgstamo Karimo Aïnouzo „Firebrand“ iš konkurso, kur Alicia Vikander vaidina šeštąją ir paskutinę karaliaus Henriko VIII žmoną Kotryną Par, o monarchą įkūnija neatpažįstamai pakeistas Jude’as Law.
Su kostiuminėmis dramomis taip jau yra: pamatai ekrane naujutėlius, švarius švarius, ką tik iš kostiumų dizainerės studijos atgabentus aktorių drabužius ir stenkis kaip nori – netiki ir viskas. Matai ne herojus, o tik juos vaidinamus garsius aktorius. Šie, išskyrus nebent Jude‘ą Law, taip ir neištirpsta vaidmenyse.
Pats filmas, kaip šiuolaikiniame kine jau būdinga, yra apie stiprią moterį, nelinkusią būti vyro šešėlyje, paragavusią valdžios, kol šis buvo išvykęs karo reikalais, ir dabar norinčią išlikti pilnateise karalystės reikalų lėmėja. Tačiau kodėl taip nyku žiūrėti?
Septinta diena
Į Kanus grįžo saulė. Jūroje supasi banginio dydžio jachtos, į kurias vis kursuoja valtelės ir sraigtasparniai smokingų ir šiugždančių suknelių. Krante pilna žmonių, kuriems filmai buvę nebuvę. Nebent tik tie, kuriuos gali pamatyti pliaže pastatytame dideliame ekrane. Čia jau rodė Ridley Scotto „Telmą ir Luizą“, Terrence‘o Malicko „Nederlingas žemes“, laukia Carloso Sauros „Karmen“ ir Bruce‘o Lee „Drakono kelias“. Sinefiliška puota.
Žurnalistų veiduose įsispaudusios nemiegotos valandos. Bet akyse kiek prašviesėja po Aki Kaurismäki „Nukritusių lapų“ („Kuolleet lehdet“) – tragikomiškos dviejų vienišių meilės istorijos.
Kanų publika myli Kaurismäki. Nė vienoje šventinėje premjeroje dar negirdėjau taip aktyviai reaguojančios publikos. Tiek suomiui žengiant raudonuoju kilimu ir linksmai kvailiojant, tiek jau užgesus šviesoms, kai kažkas iš balkono šūktelėjo „Aki!“, tiek jau bėgant pabaigos titrams ir griaudint ovacijoms.
Ansa – vieniša moteris, gyvenanti Helsinkyje. Ji dirba prekybos centre, kur tikrina maisto prekių galiojimo laiką ir dienos gale nebetinkamas išmeta į konteinerį. Holappa – toks pat vienišius. Jis dirba statybose, o vakarais skandina vienatvę alaus butelyje. Vyras gyvena bendrabutyje, kambarį dalijasi su draugu iš to paties darbo. Vieną vakarą pastarasis ištempia Holappą į barą, kur šis ir sutinka Ansą. Du nedrąsūs vienišiai krenta vienas kitam į akį, bet kol užsimegs kažkas panašaus į meilę, dar teks palaukti. Gyvenimas vis turi kitų scenarijų.
„Nukritę lapai“ – iki skausmo pažįstamas Kaurismäki. Statiška kamera, nė vieno nereikalingo kadro, tobula spalvinė gama, juokas pro ašaras ir meilė kinui. Vien ko vertas herojų dialogas, šiems išėjus iš kino teatro!
Kaurismäki nieko nauja neišradinėja, o naudojasi laiko patikrinta savo kino formule ir šičia – o, stebukle – ji vėl veikia, nors širdį ir paliečia kiek silpniau nei ankstesniuose pasakojimuose.