Penktadienį amerikiečių aktorius Seanas Pennas prarijo karčiausią piliulę, kai po devynerių metų režisuota drama „Paskutinis veidas“ (The Last Face) liko pažeminta antirekordiniu vertinimu – 0,2 balo vidurkis ir net septyni negailestingiausi X (labai blogai). Tarptautinės sinefilų asociacijos tope „Paskutinis veidas“ kol kas sukrapštė 0,5 balo iš 5 galimų. Nė vienam kūriniui Kanų svajonė nesibaigė šitaip tragiškai.
Tamsioji Kanų pusė
Jeigu dar negirdėjote, Kanai ne tik iškelia į žvaigždes ir įžiebia sėkmingą karjerą, bet žudo. Negailestingai žudo. 2006 metais perspektyvusis Richardas Kelly („Donis Darko“) sutiko Kanų konkurse parodyti mokslinės fantastikos dramą „Soutlendo istorijos“. Sužlugdytas kritikų, sugniuždytas prastų atsiliepimų ir nesuprastas režisierius neatsigavo iki šiol.
2003 metais skandalingojo aktoriaus Vincento Gallo erotinė kelio fantazija „Rudasis triušis“ buvo vienbalsiai nušvilpta, o režisierius įsivėlė į negražų žodžių karą su šviesios atminties kino kritiku Rogeriu Ebertu. Po fiasko jis režisuoja tik trumpametražius filmus.
Pernai „Auksinės palmės šakelės“ laureatas Gusas van Santas („Dramblys“) pamėgino verkšlenti populiariausiame savižudžių miške su „Medžių jūra“. Švilpukais, baubimu, neigiamomis recenzijomis ir nedėkingais įvertinimais pasveikintas filmas pradingo iš radarų ir netgi įtakingoji studija „Sony“ nemėgino jo atgaivinti.
Šiemet Kanai šelmiškai po patrankomis pakišo jaunąjį Xavierą Dolaną, kurio nepavykusią dramą „Tai tik pasaulio pabaiga“ buvo saugiau išleisti programoje „Ypatingas žvilgsnis“ arba užleisti režisierių atradusiai paralelinei programai „Dvi režisierių savaitės“. Bet Thierry Fremaux jautėsi absoliučiai įsitikinęs, kad kanadietis vunderkindas atsistos ant kojų net skaudžiai paslydęs ir po to sugrįš žymiai stipresnis. Liepos 9 d. Monrealyje Xavieras Dolanas jau pradeda filmuoti anglakalbę dramą „Džono F. Donovano mirtis ir gyvenimas“ (The Death and Life of John F. Donovan).
Saugusis planas neišgelbėjo nuo kracho
Festivalio draugą S.Penną Kanai ištikimiau saugojo savo glėbyje ir parinko palankesnę premjerinių seansų strategiją. Jeigu „Paskutinis veidas“ būtų suplanuotas išankstiniam seansui salėje „Debussy“, tai kritikos uraganas sugniuždytų ir sumaitotų nelaimingą filmą be tikimybės atsigauti (kaip ir nutiko „Medžių jūrai“). Tačiau Kanai parodė „Paskutinį veidą“ pasaulinės premjeros dieną, kai 8 val. 30 min. rytiniame seanse kandžioji spaudos armija žiūrėjo kartu su reguliariais žiūrovais. Kai kuriems iš jų tik per stebuklą pavyko gauti galbūt vienintelį pakvietimą per visą festivalį. Plačioje auditorijoje nesijaučia negatyvios reakcijos, o publika vis tiek ploja iš mandagumo ir užtildo pikčiausiai nusiteikusius švilpukus.
Pernai „Auksinės palmės šakelės“ laureatas Gusas van Santas („Dramblys“) pamėgino verkšlenti populiariausiame savižudžių miške su „Medžių jūra“.
S.Pennas išsigelbėjo nuo agonijos tik trumpam, nes vakare paviešinti įvertinimai patvirtino rytiniame seanse tvyrojusią labai blogą nuojautą. „Paskutinis veidas“ įsimins išeinamiausiu festivalio filmu. Akredituotųjų parteris pradėjo tuštėti po pirmojo pusvalanžio, o antros valandos pabaigoje salėje neliko bent trečdalio žiūrovų. Sunkoka įsivaizduoti, kaip beprasmiškai ištęstą meilės dramą ištvers komercinio repertuaro žmonės. Žvaigždėmis pripildytą filmą aklai įsigijusiems platintojams labiau apsimokės nurašyti į nuostolius.
Meilė karo fone
Apmaudžiausia, kad S.Pennas grindžia savo dramą gerais ir svarbiais ketinimais. Jis siekia atkreipti deramą dėmesį į Afrikos šalyse tvyrančią neteisybę, pažeidinėjamas žmogaus teises, kariauti per prievartą treniruojamus vaikus, žlugdantį vargą, nesustabdomą smurtą prieš moteris, korumpuotas vyriausybes, nesibaigiančius karinius konfliktus. Įtakingasis aktorius pats dalyvavo humanitarinėse taikos misijose Sudane, Siera Leonėje, Liberijoje, Pietų Afrikoje. Tikėtina, kad jis matė žiaurius vaizdus, kurių nebijo rodyti filme (vaiko gimimas iš jau negyvos mamos įsčių, gyvais skydais susišaudyme panaudotų berniukų lavonų kalnas).
Būtent šiose šalyse subręsta ir plėtojasi Jungtinių Tautų Organizacijos pasiuntinės (Charlize Theron) ir žavaus bebaimio gydytojo (Javieras Bardemas) jausmai. Ne paslaptis, kad kūrybiniame procese Seanas Pennas buvo įsimylėjęs Charlize Theron ir jo aistros neįmanoma nepastebėti. Pietų Afrikos aktorė filmuojama visais rakursais ir stambiais planais. Nuoga ir apsirengusi. Ašarojanti ir linksma. Režisierius aiškiai užsižaidžia banaliu meilės romanu ir vis labiau tolsta nuo esminio tikslo. Užuolaida ropojanti boružėlė septytaškė gauna perdaug laiko ekrane ir dar sykį grįžta į ekraną.
Prodiuserių pasamdytas kultinis kompozitorius Hansas Zimmeris jausmingomis melodijomis užkamšo siužeto spragas, bruka žiūrovui reikalingas emocijas ir sudiriguoja momentus, kai būtina paverkti. Seanas Pennas mėgina papirkti girdėtomis bičiulio Eddie Vedderio („Pearl Jam“) dainomis ir Afrikos atlikėjų jautriomis baladėmis, kurios jau skambėjo kituose filmuose (Pedro Almodovaro „Visa tiesa apie mano mamą“, kariniame trileryje „Juodojo vanago žūtis“).
Daktaro Meilės išmintis
Nežinia kam režisierius pasikvietė įžymius prancūzų aktorius, nenumatęs jiems rimtesnių užduočių. „Auksine palmes šakele“ apdovanoto „Adelės gyvenimo“ gražuolė Adele Exarchopoulos apsiriboja nereikalingo meilės trikampio kurstytojos vaidmeniu. Savo tetai Charlize Theron ji atskleidžia, kad metus paslapčia susitikinėjo ir mylėjosi su Javiero Bardemo gydytoju. Po to jai diagnozuojamas AIDS ir pasirodymas baigtas. Visiškas serialas.
Apmaudžiausia, kad S.Pennas grindžia savo dramą gerais ir svarbiais ketinimais.
Veteranas Jeanas Reno pakrikštyjamas Daktaru Meile. Tikrai! Kai jis pirmą kartą ištaria frazę, tai visa „Lumiere“ salė kvatoja (ta pati reakcija pasikartojo ir per antrą filmo seansą). Absoliutus absurdas. Ši vieta verta atpasakojimo. „Gyvenimas yra sunkus ir jo neįmanoma ištverti būnant vienam“, – atsiveria nelaimingas afrikietis. „Tuoj pat apsidairysiu ir pastversiu kurį nors vyrą“, – jam replikuoja nusišypsojusi Charlize Theron. „Reikia ne stverti, bet mylėti“, – didaktiškai pamoko Daktaras Meilė. Ir šį nesąmonė vyksta Kanų festivalio konkurse.
„Paskutinis veidas“ yra tuščias, nuspėjamas ir beviltiškai nuobodus filmas. Jis jau pateko į Kanų festivalio istorijos metraščius. Gėdingo verdikto pėdsakai išliks ilgam.
